duona

be druskos

baru zirgu

pareina mama linguodama baltą plastikinį pilną braškių dubenėlį - "Kaip ramu matyti savo vaiką ramiai gulintį lovoj ir skaitantį knygą, kaip gerai, kad jūs namie ir nestrikinėjate, Vilmante, nuo vieno darbuko prie kito". Vakar suvalgiau pirmą brąškę iš savo daržo po ilgos ir kankinačios diejų metų pertraukos. Šiandien jau ploviau uogas saujoj. ..
ir skaičiau Juknaitės "Išsiduosi. Balsu". Prisiminiau Lestatą. Vyrą, kuris atsirado mano gyvenime beveik prieš metus. Aišku, man kilo asociacijų, kurias aš galėčiau dabar drąsiai perpinti ir užfiksuoti tik sau suvokiamomis metaforomis. Radau vakar pas mamą ant lentynos. Įtariai pasižiūrėjau - lyg girdėta ir padėjau atgal. Šiandien perverčiau Linos literatūros vadovėlį ir permečiau akimis turinį, radau gale vadovėlio ištrauką ir perskaičiau, tada pradėjau ir knygą. ..

Naktį iš penktadinio į šeštadienį jis man priminė kalną, apie kurį tauzijau visą praeitą pavasarį ir šį rudenį Marinai, Gediminui, Živilei, Vilmai. .. Kaip mes lipam į kalną iki 21 metų, o 22 atsiveria visa tai, ką gyvenime turėsi įveikti. Puikiai suvokiau savo situaciją. Bet 22 su puse jau užmiršau, kad turėsiu tai įveikti, nes tai tapo kadienybe.. .ir užsimišau, kad galiu visą gyvenimą būti tokiu mažiuku, kaip Vanda Juknaitė - nuoširdžiu, paprastu, gimusiu gyventi, o ne egzistuoti, apsuptam neteisybės, kreivo suaugusiųjų idiotizmo, lygiai taip pat, kaip Juknaitės stoties vaikai: "Jie turi priemonių. Norėdami sužinoti, ar tikrai reikalingi, jie eis iki paskutinės ribos. Kartais tai gali būti peilis į nugarą." Pasielgiau kaip Šveicarija futbolo čempionatui mobilizavusi 15 tūkst. karių. Užsiblokavau viskam, ką turiu turėti omenyje. Dabar grįžus namo matau siūbuojančius žolynus, kurie ruošiasi Joninėms, sėdžiu basa su tėvo marškiniais laukuose ant susukto šieno ir skaitau Lestato įduotą knygą, atsimenu, kaip skaitydavau vaikystę pas ata kaimyną antvarty, tarp ant surūdijusios vielos suvertų džiovinamų geltonų tabako lapų, sutrupėjusio pernykščio šieno lizdely. O pro lentutes spigindavo į pavėsį saulė ant mano niekaip neišblunkančių violetinių satino kelnių. .. Ir įeinu namo basa, išvažiuoju, prižiūriu dagilius ir jų kivirčus dabar be to jautrumo, kurį tada nešiojau širdyje. Noriu be tos tūkstantinės armijos omenyje.

Mūsų pačių menkystė. Mūsų pačių melas.