rudens plaukų arbata

stiprėju. su geltona šviesa ant stalo, su metalo atspalviais šlapiose vilniaus gatvėse, su akmeniu ir pagaliuku. su raustančiais nematomais gudobelių obuoliukais, su mistika, su atsakymais, su mano tėvai pradės senti, kai boružės taškas taps mano namais. su kūno jėga, kurią užkas. su vyru, su šokantis su savo siela rainas medis' pagal current93 sav.

atvažiuok dabar

savo kojas sudėjus maldai, aukštai pakeltas: kaip negudriai: tampiau plėšdama iš jo originalumą. praktiškai išprievartavau žmogų, nuimdama nuo jo galvos net menkiausią galimybę slapčiomis, savimi pasitikint, suteikti man džiaugsmą be mano žinios. visuomet kišdavausi į kasdienybę ragindama nenusistovėti, nestovėti mano kelyje, varžydama jo pasirinkimus (net neįsivaizduodama, kad tokie yra!) vietoj to, kad draugiškai būčiau priglaudus ir pakvietus užsukti, nusistovėjus kartu, atsakingai ir džiaugsmingai apžvelgus jo teritoriją išmokčiau ir joje save absoliučiai valdyti.
išprovakuok amžinamo įšalo tylą kito sieloje užgoždamas ją, nuolankią iki skausmo - savo kasdienybe, rūpesčiais ir poreikiais, užmiršdamas net menkiausią savo žinojimą apie lėlę - gyvybę, kurios kūną glaudi, o informaciją niekini. jeigu aš negerbiau dėl to, kad nemyliu - naikinti save naikinant kitus.

išvada: kalbėkime vieni su kitais! Kalbėkime ramiai, mokykime ramiai, geranoriškai, atvirai, jaukiai, nesisavindami, gydydami. Ateis diena, kai to net norėdamas nebegalėsi padaryti…

o kaip aš moku glaustytis, kaip moku nurimti, kaip moku įsidėti į kišenę kiekvieną tavo blizgančių akių švytėjimą, kaip tyliai moku džiaugtis, kaip nemoku tuo džiaugsmu nesidalinti. kaip norėčiau visada kaip dangus sugerti į save mūsų vidinio karo skeveldras.