Mėnulio testas

Daug minčių, su kate maiše ežere palaidotų.

ilgas

sapnavau keistą - nusimetantį pradžią sapną - miestą kapinėse. visi antkapiai seno akmens arba mūryti - primenantys Bernardinų kapus, tarp jų namai; kapinės mano mamos protėvių ir juos supusių žmonių; vasara be lapų, žvakutėmis apšviestas kiekvienas kapelis, kapinių gatvėse aukšti pilki, lygia žieve medžiai dunkso, kai kur tujos; su mama ten vaikštom, o ji rodo man mintimis nuotraukas - jų veidus, kurie kiekvienam kapely palaidoti ir jie tarsi jose atgyja: moteris su ilga languota vilnone skara su kutosiukais ir trumpais rudais, žilstelėjusiais plaukais, ruda suknele sukinėjasi tarp kažkokių žmonių, iškyla jų veidai; mama apie juos pasakoja, kas kuriam name gyveno, kieno kas buvo kaimynas; Po to mama dingsta kuriam laikui - kapely migdo Linutę. buvo ženklų, kur sustoti - pastatas, burokėlių ir kraujo maišyta spalva padažytas iš gatvės pusės atrodė, kaip reikalas renovuotas, kažkuo traukiančios palėpės akys, o įėjus į kiemą pasirodė, kad tokią naktį, vėjui pūstelėjus šis medinis namas, su ištrupėjusiais verandų langelių stiklais, kurių buvo begalė įrėmintų tarp plonų lentelių - sukris vietoje, iš jo mūsų (manęs ir kažko) pabaidytos, bet neišsigandusios spruko pajuodusios mirusios, laiko dvasios raudonom akim, tamsiai mėlynais ploščiais filmuoto slenkančio šešėlio greičiu (neaiškius energetinius gyvius sapnuose išbaidau, net nugalėjus irgi priverčiu tik pasitraukti, bet nesunaikinu). įėjus, name jų pilna stovinčių, spalvotų; nuotaika, kaip užsukus į salūną, kur arba šauk, arba paskęsi laike: įsitaisom ant sijų, pasėdim, po to ją (tą nuotaiką pajuntam) - neskleisdami panikos - neduodami užuosti nerimo, atsitraukiam ir gatvėmis raunam į raseinių centrą, kur mus turėtų palikti ramybėje, tie, kas vejasi - kiek kojos neša - tas antras žmogus lyg ir moteris - labai stipri moteris, mokanti suvaldyti paniką, trumpam sulaikyti laiko dvasias, bet nenurodžiusi taško, į kur bėgsim, tik nurodžiusi tikslą - pabėgti - viskas vyksta be žodžių; garsas sapne neturi erdvės sklisti - pasąmonės lygmuo. sapno gale išlydžiu linute studijuoti, mojuoju per visus langus atsisveikindama. nuo blogumo persekiojusio sapne nepabiegau net išsiblaiviusi.

atsakingi žmonės labai dažnai būna neatsakingi. už savo gyvybės pulsavimą. rytoj važiuoju darbo. buvom įlindę į lietaus kanalizaciją, ten aplankė jausmas - nesipriešinti mirčiai - senis.
pradedu iki galo suprasti, ką iš tiesų reiškia būti gamtoje, o ne laboratorijoje; pažinti tuos, kurie buvo priežastis mokslui apie gyvybę atsirasti - man vėl viskas kvėpuoja, viskas su manim bendrauja ir atv.; kyla mintis, kad tai subtilus bebręstančios vilmantės patirties lašelis, atplyšęs man į delną. be kaupo. bet su avansu atseikėjęs galimybę tai sau apibūdinti šiek tiek išjautimais, šiek tiek žodžiais. kaip ilgai tenka gydytis , o pasekmės tokios akivaizdžios.

nusileisk man

nusileisk kaip saulė būtent tuo kampu ir tyliai kaip viršydamas viršvalandžius išbrisk iš mano plaukų per rasotą grybų pievelę, vilkdamas kojas vinguriuojančiais šaltiniais. o aš tupėdama po gluosniais stebėsiu ryškiai žalią žolę, smulkinsiu šukas ir miško zuikiams bluseles šukuosiu.