stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio, josim į ganyklą mokytis skaityti vidurio vakarų Lietuvos. kur basa pareisiu per lauką? subjaurota, sukarpytais nagais, nešina skepetaite, skepetaitėj randais. rankos, kaip drebulės šakos bus nupilkėjusios ir nusėtos aižėjančiom geltonkerpėm. klubai, susupti į narcizo svogūną, iš kurio pavasarį stuburas iškelia geltoną Atlanto žiedą. švelni būsiu juodai mėlynais pūkais tarp pirštų, pūkuotu liežuviu, nutrenkto šunelio kailio aulinukais, akių dugnuose, vaisiaus vandenyse ištirpusiu jo juodos dykumos smėliu, pieno staliukais krūtų pavėsy. savo žmogui duosiu žuvis, o ne meškerę. apkabinsiu, kaip tvorą serbentas. aštri būsiu savo skepetaite skrosdama orą - laukimui mojuodama, ąsočių šukėmis savo melioruotų arterijų pakrantėsese, padrožtu širdies galiuku pralaimėdama žemę, laimėdama kovą.sujauksiu visus jūsų planus, alsuodama garbanotam paukščiukui į kaklą, su pilna burna ašarų kartais būsiu, su tuščiu žodžiu būsiu, būsiu įsitempus įtampą į lovą, kai mirtis kasosi nugarą į tvorą - lova - mano karalystė. bus. giedosiu choru savo pasauliui iš duobės, kad va čia - kur? - va! - tau duoną perku. kai nebeliks iš manęs moters, aš pavirsiu į rytus - niekas negalės įžiūrėt. pirmyn pirmyn ant akmenėlio. ..stok stok stok!
