"Paryžiaus universitetui vadovavo ne studentų ir profesorių rinktas rektorius, o miesto katedros kancleris, per kurį popiežius, pastebėjęs, kad universitetas darosi teologijos bei filosofijos studijų centrus, siekė savų tikslų. Paryžiaus universitetas turėjo tapti visos Europos krikščioniškuoju mokslo židiniu, aiškinti tikėjimo tiesas ir ginti jas nuo erezijų (kitokio mąstymo). Popiežius iš pradžių pareikalavo nedėstyti romėnų teisės, o vėliau Aristotelio fizikos ir metafizikos. Tuo tarpu daugeliui filosofijos fakulteto profesorių mažai rūpėjo teologija: jie norėjo dėstyti pagal savo išmanymą."
"Mykolas L
ietuvis, kritikuodamas dvasininkus, teigė: "[...] mes tiems samdiniams pavedame dievo garbinimo pareigą, nors jie savo ištvirkusiu gyvenimu greičiau rūstina dievą, negu išmeldžia jo malonę. Pareigas mūsų pavestas, jie dėl savo apsileidimo užkrauna vikarams, o tuo tarpu patys, dykinėdami ir smaguriaudami, gaišina žmonių darbą kaip tranai bičių medų, puotauja ir puošniai taisosi.
Ir nors kitados kunigams buvo draudžiama turėti savo žemės [...], bet mūsų kunigai nesitenkina dešimtinėmis ir aukomis už nuodėmes, pirmaisiais vaisiais ir dovanomis, kurias jie gauna iš turtingųjų ir neturtingųjų, iš gimusių, vedančių, sergančių, mirštančių ir numirusių, jie dar siekia, pamindami teisę ir sveiką protą, turtingų dvarų ir valdyti daugelį bažnyčių vienu metu, darydami tuo žalą valstybei".
"Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803"
Įvedus krikščionybę Lenkijoje (966) ir Skandinavijoje (IX - XI a.), priėmus krikštą rytų slavams (988-989), baltai su kai kuriomis finougrų gentimis liko vieninteliai pagonys Europoje. Į juos nukrypo krikščionybės "platintojų" akys. Prisidengusios krikščionybės skleidimu, kaimyninės šalys stengėsi užgrobti turtingus baltų kraštus arba bent jau juos politiškai ir ekonomiškai pajungti. Šiai kelis šimtmečius trukusiai agresijai idėjiškai vadovavo Romos bažnyčia ir jos galva popiežius, skelbdamas kryžiaus žygius į baltų kraštus. tiesiogiai agresiją vykdė sukarinti Livonijos ir Vokiečių ordinai, kuriems padėjo beveik visos krikščioniškosios Europos valstybės į šiuos žygius siųsdamos geriausius savo karių pulkus, vadovaujamus labiausiai patyrusių karo vadų - kunigaikščių, grafų, kartais net pačių karalių. Kova su pagonimis baltais trukusi kelis šimtmečius, plačiai atsispindėjo to meto istoriografijoje - visi svarbiausi įvykiai buvo fiksuojami metraščiuose, bažnyčių, vienuolynų, ordinų, kronikose, šventųjų gyvenimų aprašymuose. Kadangi su baltais kovojama prisidengus krikščionybės platinimu, neva siekiant, kad jie atsižadėtų savo senųjų dievų, papročių ir įtikėtų į krikščionių Dievą, tai savaime aišku, reikėjo parodyti ir kokius dievus jie garbino, kokių papročių laikėsi. tuos dievus ir papročius reikėjos taip pavaizduoti, kad visai krikščioniškajai Europai jie pasirodytų baisūs, nežmoniški, būtini išnaikinti ir kad taip būtų pateisintas toks ilgas ir nuožmus karas su jų garbintojais. ..jie visų pirma stengėsi iškelti tuos baltų religijos bruožus, kurie žemintų ją ir jos išpažinėjus."
"Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I"
"Mykolas L
ietuvis, kritikuodamas dvasininkus, teigė: "[...] mes tiems samdiniams pavedame dievo garbinimo pareigą, nors jie savo ištvirkusiu gyvenimu greičiau rūstina dievą, negu išmeldžia jo malonę. Pareigas mūsų pavestas, jie dėl savo apsileidimo užkrauna vikarams, o tuo tarpu patys, dykinėdami ir smaguriaudami, gaišina žmonių darbą kaip tranai bičių medų, puotauja ir puošniai taisosi.Ir nors kitados kunigams buvo draudžiama turėti savo žemės [...], bet mūsų kunigai nesitenkina dešimtinėmis ir aukomis už nuodėmes, pirmaisiais vaisiais ir dovanomis, kurias jie gauna iš turtingųjų ir neturtingųjų, iš gimusių, vedančių, sergančių, mirštančių ir numirusių, jie dar siekia, pamindami teisę ir sveiką protą, turtingų dvarų ir valdyti daugelį bažnyčių vienu metu, darydami tuo žalą valstybei".
"Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803"
Įvedus krikščionybę Lenkijoje (966) ir Skandinavijoje (IX - XI a.), priėmus krikštą rytų slavams (988-989), baltai su kai kuriomis finougrų gentimis liko vieninteliai pagonys Europoje. Į juos nukrypo krikščionybės "platintojų" akys. Prisidengusios krikščionybės skleidimu, kaimyninės šalys stengėsi užgrobti turtingus baltų kraštus arba bent jau juos politiškai ir ekonomiškai pajungti. Šiai kelis šimtmečius trukusiai agresijai idėjiškai vadovavo Romos bažnyčia ir jos galva popiežius, skelbdamas kryžiaus žygius į baltų kraštus. tiesiogiai agresiją vykdė sukarinti Livonijos ir Vokiečių ordinai, kuriems padėjo beveik visos krikščioniškosios Europos valstybės į šiuos žygius siųsdamos geriausius savo karių pulkus, vadovaujamus labiausiai patyrusių karo vadų - kunigaikščių, grafų, kartais net pačių karalių. Kova su pagonimis baltais trukusi kelis šimtmečius, plačiai atsispindėjo to meto istoriografijoje - visi svarbiausi įvykiai buvo fiksuojami metraščiuose, bažnyčių, vienuolynų, ordinų, kronikose, šventųjų gyvenimų aprašymuose. Kadangi su baltais kovojama prisidengus krikščionybės platinimu, neva siekiant, kad jie atsižadėtų savo senųjų dievų, papročių ir įtikėtų į krikščionių Dievą, tai savaime aišku, reikėjo parodyti ir kokius dievus jie garbino, kokių papročių laikėsi. tuos dievus ir papročius reikėjos taip pavaizduoti, kad visai krikščioniškajai Europai jie pasirodytų baisūs, nežmoniški, būtini išnaikinti ir kad taip būtų pateisintas toks ilgas ir nuožmus karas su jų garbintojais. ..jie visų pirma stengėsi iškelti tuos baltų religijos bruožus, kurie žemintų ją ir jos išpažinėjus."
"Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I"
