bønn

skausmai, mirtys, neaiškumai, ilgesiai sukrauna po oda laukiančius gyvojo pumpurus. kai siela bilduko apsukom nešasi per mano pasaulius, rodydama gyvenimus, proto žaismus, ramybę, priežastis, sustoja mano laikas ir ateina dvasios gegužis. Aš visą naktį šypsausi, kaip pieva. pati apšviečiu, pati pražystu.