Mirgančios gluosnių kilpos ant įrudusio kaklo, ant elegantiškojo Kramerio minčių.
Visi šiuo metu esam šiek tiek po vieną, nes stovim prieš mažųjų tikslų mirtį. Gulėti pirmuoju atšalusiu obuoliu rasotose šunažolėse, paleisti kaip brangiausio žmogaus ranką iš delno beržui beržinius žirginius į juodą teplią balavietę tarp geltonųjų slyvukų, per kurią senu dviračiu parvažiuoja mama su dviem krepšais agurkų.
Matau jos rankas vaikštant ant krosnies, minkštame užmaršties dūmų guolyje tarp dulkinų, iš rūsio parneštų trilitrinių ir krapų, kai per visą vakarą persismelkia plikytas agurkų gurgždesys į stiklainių sieneles. Ir lyg niekaip prie to nedera netrugdoma trapi ramybė su aviečių uogiene, batonu ir dar putoto pieno puoduku vakariniame kambaryje, kur mano ištisas pasaulis dar telpa į dvi lentynas ir į penkis stalčius. Aš tą kartą turbūt parvažiavau be rankų, žvyrkeliu, kuris vingiavo tarp liepsnojančių ražienų, šiek tiek dusdama nuo atšalusių dūmų, vis atsigręždama į kryžių tarp degančių laukų. Ir sėdėjau ant savo lovos, po kuria vis dar pilna knygų. Paskutinį tokį kartą, kai kviečia naktį žiogai juodųjų serbentų rūmuose.
Vasaroje yra metas, kai laivai, rodos, ima judėti, o žemė, rodos, trauktis atgal'. Kai šalia ežerų tamsėja juodalksnių kankorėžiai, o mėlynųjų zylių stakatiškas skudučiavimas tvirtai įsikimba mano išsidraikiusių svajonių: sodai, kuršių marios, takeliai, tinklai ir išplatėjusi sentimentali jaunystė lyg pėda Dubysoje.
Po pražilusį lauką tarp surūdijusių dobilų galvučių ilgėjančiomis kojomis, trumpėjančiu ruginiu sijonu, braido vasara, paleidusi plaukus lyg voro kasytę, lyg laiko šunis. ..
Vakar naktį ilgėjausi namų, kuriuos dar tik sukursiu, per savo devinto aukšto langą karpiau žvaigždžes nuo dangaus, kol kažkas kepė sviestinius sausainius apačioje, kad nerimas nekamuotų jūsų pavargusių sielų į galą dienos. Nebėra, močiute, karo. Čia tik gandrai.
Visi šiuo metu esam šiek tiek po vieną, nes stovim prieš mažųjų tikslų mirtį. Gulėti pirmuoju atšalusiu obuoliu rasotose šunažolėse, paleisti kaip brangiausio žmogaus ranką iš delno beržui beržinius žirginius į juodą teplią balavietę tarp geltonųjų slyvukų, per kurią senu dviračiu parvažiuoja mama su dviem krepšais agurkų.
Matau jos rankas vaikštant ant krosnies, minkštame užmaršties dūmų guolyje tarp dulkinų, iš rūsio parneštų trilitrinių ir krapų, kai per visą vakarą persismelkia plikytas agurkų gurgždesys į stiklainių sieneles. Ir lyg niekaip prie to nedera netrugdoma trapi ramybė su aviečių uogiene, batonu ir dar putoto pieno puoduku vakariniame kambaryje, kur mano ištisas pasaulis dar telpa į dvi lentynas ir į penkis stalčius. Aš tą kartą turbūt parvažiavau be rankų, žvyrkeliu, kuris vingiavo tarp liepsnojančių ražienų, šiek tiek dusdama nuo atšalusių dūmų, vis atsigręždama į kryžių tarp degančių laukų. Ir sėdėjau ant savo lovos, po kuria vis dar pilna knygų. Paskutinį tokį kartą, kai kviečia naktį žiogai juodųjų serbentų rūmuose.
Vasaroje yra metas, kai laivai, rodos, ima judėti, o žemė, rodos, trauktis atgal'. Kai šalia ežerų tamsėja juodalksnių kankorėžiai, o mėlynųjų zylių stakatiškas skudučiavimas tvirtai įsikimba mano išsidraikiusių svajonių: sodai, kuršių marios, takeliai, tinklai ir išplatėjusi sentimentali jaunystė lyg pėda Dubysoje.
Po pražilusį lauką tarp surūdijusių dobilų galvučių ilgėjančiomis kojomis, trumpėjančiu ruginiu sijonu, braido vasara, paleidusi plaukus lyg voro kasytę, lyg laiko šunis. ..
Vakar naktį ilgėjausi namų, kuriuos dar tik sukursiu, per savo devinto aukšto langą karpiau žvaigždžes nuo dangaus, kol kažkas kepė sviestinius sausainius apačioje, kad nerimas nekamuotų jūsų pavargusių sielų į galą dienos. Nebėra, močiute, karo. Čia tik gandrai.
