laukiu, kol nuovargis užpildys širdį. šiandien ji kaip nebaigtų statybų aktų salė, kaip nepilnėjantis balionėlis kūdykio burnytėje ir kaip kūdykis - nusivylęs ir sutrikęs ir tik pats vienas suvokiantis, kaip stipriai jį liūdina jo nesėkmės ir visokios "galimybės", materialumai, apskaičiavimai - tarsi sėsdami į oro balioną žmonės purpteli į dangų ne grožėtis, o bijoti kiekvieno atkarusio siūlo, iškentėti kelionės ir skaičiuoti, kokias liūdnos baigties tikimybes fizika leidžia. Ir vietoj to, kad džiaugsmingai ir pergalingai rodytum saviems (pa)keleiviams rotusus, tu dažnai turi įtikinėti, kokia visgi patikima ta dėžė, kurioje mes skrendam, pertraukdama fantazijas, atsipalaidavimus, užmiršdama jų pačių pažadus neabejoti.
Jei yra nors viena dvejonės sėkla, ji kaip moters idėja, užmačiusios, kad pažįstama jau veria iš spalvoto plastiko karoliukus, suveši, išsikeroja ten, kur jausmų bei minčių, stabdančių patikimųjų pasaulių irimą, dažniausiai nebūna.
Jei yra nors viena dvejonės sėkla, ji kaip moters idėja, užmačiusios, kad pažįstama jau veria iš spalvoto plastiko karoliukus, suveši, išsikeroja ten, kur jausmų bei minčių, stabdančių patikimųjų pasaulių irimą, dažniausiai nebūna.
