leidžiuosi į žemę. norisi šypsotis, nes atrodo, kelionė po svetimus pasaulius pereis į kitus lygmenis - ne tokius materialius, išblaškančius ir stabdančius laiką. Dabar viskas, aš jau vėl Lietuvoje, jau tvirtai stoviu širdim virš vandens: viena koja valty, kita ant samanoto Žeimenos slėnio krantelio. .. ir jaunėju berods, auginu valią ir stiprybę. :) ir norisi pašokti su laužo liepsnelėm šiandien laukymėj, palikus skroblų, bukų ir ąžuolų mišką už nugaros, nes antai laukia vėl giria, tik sakuota. ..laukia kiaulpienių vainikai ir purvinos saujos, laukia tuntai prisiminimų ir patirčių, gražus vyras, rymantis su visu pasauliu rankose. Laukia tai, ko man trūko, kad nusileisčiau ant žemės, pajausčiau ribas ir nebekalbėčiau su žmonėm lyg per sapną. Peržiūrėjau nuotraukas ir suvokiau, jog turiu aš tą siaubingai gražų praeities mišką, kur ošia the mystical words of the wise.
