paburti visiems iš ištvermės ir gyvybės, sveikos sielos sveikame princo ant žirnio kūne; mano kopėčios vienos ir aš tik viena ir bėgte kruvina tavo lūpom kaip laikas;ir nearti dar tai ir net ne mano, bet krečia liepos obelį ir nieko neišmano, įsikabinę į savo žemiškąją būtį, nemoka būti žmonėmis, į viską žiūri pro pirštus, ir veržiasi per kaminus ir langus ir niekad neina per duris.
