Noriu girdėti tik savo komandą

kartais nemokšiškai: kartais nardydami po savo pasaulius, lyg sprogimų po vandeniu, klausydamiesi savo širdies, negirdim, kad žmonėms ant kranto trūksta oro. Ir kad mes nardome po savo gilumines jusles kitų žmonių sąskaita visiškai nepaisydami dėsnių, kurie galioja ant kranto. Negirdime kaip jie stiprėja ir stojasi ant savo kojų ir jau eina. .. tolyn, nustoję žiūrėti nuo lieptelio į mus kaip į žuvis. O po to visą gyvenimą dusdami kitų protų pasirinkimuose glostome jų plaukelius, likusius ant vandens, suprasdami, kad ant tos žemės, kuria jie dabar vaikšto, mes niekada nebeišnersim - mus atsimena tik kaip žuveles vandenyje, nesukurdami mums jokio kito pavidalo, kuriame mes galėtume jiems realizuotis. Ir dar. Jie dažnai lieka mus mylėti ligi gyvenimo galo kaip dėsingą tylą ir ramybę, aplankančią, kai jie ateina gėrėtis ryto rūkais kylančiais virš širdžių ežero. Ir jeigu mes galvojam, kad tai vienintelis kelias ir daugiau nėra kelių, kaip tik klausytis savo širdies, nežinodami to, kad su mumis dažnai kalbasi kitų būtybių protai, tuomet mes net ir juo neinam. 

Už ką aš sau būčiau dėkinga? 
Už pagarbą kitam žmogui, kai numanau, kad elgiuosi netinkamai; 
Už išlaikytą atvirą ir jaukią, pūkuotą savo šerdį, kai ji turėtų stingti į kumštį, kuriuo tik ir daužyti Dievui langus - už gebėjimą būti sąmoninga; 
Už išblaivantį šerdies tapatinimą su Dievu; 
Už jautrumą girdėti savo šerdies balsą, o ne kitų protų aiškų rėkimą į kairę mano ausį, nes aš pati iš tiesų nenoriu kalbėtis per naktis, nes noriu atsbusti žvali ir sveika, todėl jau nuo devynių vakaro noriu miego, o iš ankstyvo juodos gilios maldos; nes iš tiesų nenoriu atsistoti prieš grupę žmonių ir apsimetinėti, kad viską žinau, todėl tuo metu, kai naršau po internetą, aš iš tiesų noriu gilintis į tai, ką jiems rytoj pasakysiu; ir net dabar, kai aš išrašau šį įrašą, aš iš tiesų noriu būti gamtoje ir dirbti šaltomis rankomis per lietų tarp šlapių Lietuvos pievų, blakstienomis rinkdama voratinklius; 
Už ramybę ir nesikabinėjimą nors kartais prie žodžių, suprantant, kad kiekvienas mes gyvename savo iliuzijoje, netgi jeigu tai yra netiesa - už suvokimą, kad mes kiekvienas esam paveikslas kaip dailės galerijoj. Ir iš tiesų, kai mes prašome, kad kažkas kalbėtų "kitaip", mes norime, kad tas paveikslas būtų toks pats paveikslas, koks paveikslas esame mes. Ar tai yra įmanoma?
Už draugus, su kuriais galiu jaustis; Ačiū.
Už išaštrintą klausą;
Už atsakomybę;
Už pietavimą laiku ir už tikrus pietus, o ne kokius užkandžius;
Už regimumą;
Už visada nuoširdų kitų žmonių ir visų kitų būtybių (jų nesureikšminant) priėmimą, kokie jie bebūtų;
Už stebėjimą, o ne dalyvavimą;
Už stiprybę atsisakyti;
Už patikimumą.  
Už tai, kad aš pratęsiu ir įsisąmoninsiu šį sąrašą. ..

ir vėl ir vėl ir vėl tai - vientisas kitimas -

You only see what your eyes want to see

Love is a bird, she needs to fly
Let all the hurt inside of you die
You're frozen
When your heart's not open 

lenk medį, kol jaunas

Aš esu čia tam, kad įkvėpti. Kad saugoti, griauti, ardyti ir kurti ant griuvėsių performansus savo tyliu stebėjimusi, kaip po to ten suvešės berželiai. Aš esu natūralumas, keičiantis dirbtinumą. .. į savaimę sąmoningo bendravimo su savim ir kitais eigastį. Ne tik stovėjimas, bet ir bent jau ėjimas laukais abiem kojom (tikint ir žinant) yra mano tikslas. 

dieviškos jungtuvės

Sujungti ir susijungę. .. net ir tie, kurie atsiskyrę. Viskas vyksta netgi, jeigu mes nuo to mazgojamės. Viskas kaip vyko, taip vyks. Ir nieko nėra nuostabesnio, kaip visą šerdies žinojimą po truputį perkelti į protą, suteikti jai materialią išraišką laiku, kuomet to labiausiai reikia - KAI TIK'ĖJIMĄ KEIČIA GRYNASIS ŽINOJIMAS. .. pasakiškas jausmas ilgai stovėjus ant vienos kojos po truputį svorį perkėlinėti ant atrosios ir susibalansuoti save mintimis kaip cigunomis - tu atrandi žodžių pačius sudėtingiausius porcesus išsidėlioti, kaip iš naujo pabertą ant lovos rankinuką. .. atsirinkti gerus daiktus nuo nereikalingų, išmesti išmuštus kelionės bilietėlius. ..

Skaityk ir tu

Visą laiką rašau, kuomet mano gyvenime mano stogą stipriai įkaitina saulė arba, kai per skyles ir per antakius pradeda iš palėpių lašėti širšių. ..medus. Visą laiką aš išeidavau iš namų tik per duris. Atėjo metas, kai mano budinčios mintys ne tik stovi rūtų daržely už langų, šveisdamos juos šimtais mažų rankelių, bet jau ir kalbina dažniau  atverti visus lėtai tekančio stiklo upelius. ..  Aš veržiuosi į kasdienybę - mano budėjimo rėžimas kaip raskladuškė' - namai pasiruošė bet kada priimti išbandymus. Šią savaitę aš pirmą kartą sugebėjau nesusijaudinti iki natūralaus mano susijaudinimo laipsnio. Dažniausiai tai pavykdavo padaryti stipriose situacijose per tris paras, kol susidėliodavo visi tam to meto suvokimai, ėjimai ir strategijos, apipintos panedeikos liaudies dainom, bet niekada niekas nesuko sau galvos dėl smulkmenų, kai smėlis visgi sudaro didžiąją mūsų smėlio dėžės dalį.  Manęs laukia eilė neperskaitytų situacijų - lyg ta krūva knygų, kurių prisipirkom ir neskaitom. Skirtumas tas, kad aš jas vieną po kitos imu ir skaitau, - tiek tas užsigulėjusias ir vis dar kvepiančias leidyklom, tiek tas šviežiai gautas, iš kažkieno rankų. Visos jos man kvepia. Manim - Mano istorija. Žmonėmis ir Būtybėmis, su kuriais mes einam kartu. Skaityk ir tu. Tegul nuolatine praktika pavirsta mano gyvenimas. Ačiū Jums.

Atsiplėšiu nuo žemės, laukais ir miškais pakylu, kaip lengva rūko suknelė. Brisiu, suspausiu kumštukuose vėjo raminamus padurkus aukščiau kelių, mylėsiu - paleisiu. ..

skanu

Aš seniai seniai gyvenau, kai vakarais skaudėdavo visas devynias galvas,  kai eidavau į vakarą, nešdama du kibirus, pilnus nuojautos, karvei atsigerti, kai išsimaudžiau pirmą kartą nepažįstamam krante ir supratau, kad čia jis manęs nepažįsta, kai pamintu vyrišku išdidumu stovėjau prieš mirtį, kai šliejausi į ją, su beprotiška meile ir dėkingumu už tai, kad ji guli su manim vienoje lovoje ir laiko mano ranką, nepalikdama manęs vienos, kai išpurškiau save lyg banginį banginis per visas čakras į pirmąją savo laimės akimirką ir tą dieną supratau, ką iš tiesų reiškia žodis "atvirukas", kai supratau, kad mes visi rašysime apie vieną ir tą patį. ..

Ir kad galvą skaudės visą gyvenimą, bet už tai niekada - šerdies. Aš seniai seniai stovėjau ant palangės pilnu ūgiu, rankytėm įsikibusi į fortkę' šaukiau per kaimą: "Jurga?!" ir pirmą kartą pajutau, kad šitas pasaulis - rugpjūtiškai il'gesingas pasaulis. Ir mes visi gesyje. Ilgam gesyje. .. rusenam, liepsnojam, smilkstam, deginam, šildom, kūrenam, dūmijam arba rūkinam savo kumpius. Jeigu lauksite čia - beveik visada rasite ateinantį žmogų. Nes tai metas, kuomet mes įvertiname tai, ką turim - šitoje būsenoje mes pasąmoningai nesisaugome, lyg čiaudėdami. .. nes mūsų visas įmanomas dėmesys susirenka pagedėti į mažytes kapines, kiekvieno mūsų viduje ir uždegti čia žvakutę, prie mūsų rankom išdrožtų paminklų tam, kas mūsų vidinę ugnį prižiūrėjo. Amen. 

Šviesos darbuotojai

Ir kuo toliau, tuo labiau, kai būnam šviesūs, mes visko užrašome ir kuo toliau, tuo labiau viskas, ką užrašome, įeis į ryšius tarp žmonių ir tai pavirs realia laime, realiomis šypsenomis ir vienas kito supratimu bei pateisinimu. Ir rašto vėl nereikės :)

Uždavinio atsakymas be sąlygos

Žmonės tarpusavio ryšį gali sustiprinti iki gilios supraties maldomis už vienas kitą. O tada apsikabini ir nepaleidi vienas kito, kol vėl prireikia žodžių.

Katastrofiškai arti

Išmokau, kad moterims labai sunku turėti vyrus (o jų iš tiesų niekada ir neturime), ypač tokius, kurie daug bendrauja su savo buvusiomis merginomis,  besišypsančiomis, švelniomis ir švelnesnėmis - kitomis. Išmokau, kad myliu savo elektroninį paštą taip, kad leidžiu jam turėti save pagal prigimtį. Išmokau išklausyti ir išbūti visus jo atsirišimus ir išgyvenimus, kad ir kaip kartais sunku. Tai yra visai kitoks, protu sunkiai suvokiamas, atvirkščias paplitusiam, solidarumas su kitomis moterimis. Aš jam suteikiu visišką laisvę veikti, atrasti, mokytis, bendrauti, apkabinti, rūpintis. Ir esu be galo dėkinga, kad jam niekuomet nekilo dėl manęs abejonių, kai aš atradau save kitose artimose sielose ir dalinau savo šilumą. 

Nuo juodų akmenų, grimstančių per minčių jūrą

Sklinda ramios žemės vibracijos

Žmogaus statybos

Jeigu nori, kad tave mylėtų, turi pirmiausiai mylėti pats (kantriai, švelniai, tyliai, kiek galima ramiau)
Jeigu nori ramybės, turi pasitikėti savimi ir dieviškuoju sprendimu.
Jeigu nori pagarbos, turi pirmiausiai gerbti.
Jeigu nori laisvės veikti, pirmiausiai turi išmokti suteikti laisvę veikti kitam. Kuo labiau vairuoji žmogaus laivus, tuo aršiau jis į jūras veržiasi. Ypač jusdamas artėjant audrą.
Jeigu nori šurmuliuojančios šventės, pagyvenk bent minutę jusdamas realybę tokią, kokia ji yra.
Jeigu nori tikros moters, būk tikras vyras
Jeigu nori tikro vyro, būk tikra moteris

Ir stenkis suprasti, stenkis atleisti, stenkis pateisinti, stekis aukotis nors šiek tiek, ypatingai tada, kai jau nebegali; stenkis balansuoti save nesulojusį šimtu prakeiksmų, kai bendrauji su artimaisiais. Ačiū visiems, kurie padeda man savyje atrasti tam stiprybės. :)

Laisvės žolelių arbata

Žmonėms labai pavojinga nuomonė be argumentų. Ypatingai apie bazinius dalykus. Tiek tiems, kurie ją negrįsdami pastangomis paaiškinti kitam žmogui, reiškia, nesuvokdami, kad turės naują įrašą karmos knygoje, tiek tiems, kurią ją išklauso ir pajunta, kaip sudreba visa, kas ligi šiol statyta. Čia mes galime tik atsargiai pasidalinti sava patirtimi jos nebrukdami ir nesistengdami nuneigti kitokių patirčių ir jų istorijos. Aukščiausio lygio pagarba kitam žmogui - leisti jam tobulėti savo metodais ir būdais,  kreipiant kitu keliu jam to net nejuntant. Jeigu tai sugebi - žemai tau lenkiuosi.

Jeigu nori, kad tavo vyras negertų, tu tiesiog negerk pati ir dovanok visą šilumą savo širdies, meilę, švelnumą ten, kur jos trūksta. Ir po trijų metų jis nebegers. Jeigu tu jau tai padarei ir nei žodžio nepasakei jam apie tai nei prieš, nei po - aš norėčiau su tavimi susitikti ir mokytis iš tavęs. Nes tu nebematai reikalo savęs įrodinėti pasauliui - reiškia - esi persisunkusi budinčiomis mintimis. Jeigu mes ilgai ir tyliai kitus mokome tiesiog savo pavyzdžiu, nebaksnodami pirštu į pasirinkimus, progresą, tuomet mes tikrai esame patys geriausi - nepastebimi mokytojai. Jeigu jie keikiasi, tu tiesiog nepradėk. Jeigu tu sportuoji, o kažkas - ne, tiesiog sportuok toliau ir imsi trykšti energija, kuri gersis į aplink esančius. Jeigu tu tiki, o tau nepatinka netikintys,  įtikėk iš naujo, nes tikrai tikintys niekuomet nesmerkia kitokių kelių. Jeigu tau nepatinka nacionalistai, niekada nebūk agresyviai užsispyręs ir neperkalbamas, reikšdamas savo anarchistines pažiūras, nes būsi tiesiog tas pats šuo, po ta pačia energetika, tik lojantis kitoj tvoros pusėj. 
Kiek įmanoma stenkimės pateisinti ir suprasti save ir kitus, net jeigu jau visą gyvenimą taip stengiantis jie nesupranta mūsų. Duok nieko nesitikėdamas atgal ir tavo širdis atgims palaimoje kiekvieną kartą, kažką paprasto iš žmonių gavusi.