kartais nemokšiškai: kartais nardydami po savo pasaulius, lyg sprogimų po vandeniu, klausydamiesi savo širdies, negirdim, kad žmonėms ant kranto trūksta oro. Ir kad mes nardome po savo gilumines jusles kitų žmonių sąskaita visiškai nepaisydami dėsnių, kurie galioja ant kranto. Negirdime kaip jie stiprėja ir stojasi ant savo kojų ir jau eina. .. tolyn, nustoję žiūrėti nuo lieptelio į mus kaip į žuvis. O po to visą gyvenimą dusdami kitų protų pasirinkimuose glostome jų plaukelius, likusius ant vandens, suprasdami, kad ant tos žemės, kuria jie dabar vaikšto, mes niekada nebeišnersim - mus atsimena tik kaip žuveles vandenyje, nesukurdami mums jokio kito pavidalo, kuriame mes galėtume jiems realizuotis. Ir dar. Jie dažnai lieka mus mylėti ligi gyvenimo galo kaip dėsingą tylą ir ramybę, aplankančią, kai jie ateina gėrėtis ryto rūkais kylančiais virš širdžių ežero.
Ir jeigu mes galvojam, kad tai vienintelis kelias ir daugiau nėra kelių, kaip tik klausytis savo širdies, nežinodami to, kad su mumis dažnai kalbasi kitų būtybių protai, tuomet mes net ir juo neinam.
Už ką aš sau būčiau dėkinga?
Už pagarbą kitam žmogui, kai numanau, kad elgiuosi netinkamai;
Už išlaikytą atvirą ir jaukią, pūkuotą savo šerdį, kai ji turėtų stingti į kumštį, kuriuo tik ir daužyti Dievui langus - už gebėjimą būti sąmoninga;
Už išblaivantį šerdies tapatinimą su Dievu;
Už jautrumą girdėti savo šerdies balsą, o ne kitų protų aiškų rėkimą į kairę mano ausį, nes aš pati iš tiesų nenoriu kalbėtis per naktis, nes noriu atsbusti žvali ir sveika, todėl jau nuo devynių vakaro noriu miego, o iš ankstyvo juodos gilios maldos; nes iš tiesų nenoriu atsistoti prieš grupę žmonių ir apsimetinėti, kad viską žinau, todėl tuo metu, kai naršau po internetą, aš iš tiesų noriu gilintis į tai, ką jiems rytoj pasakysiu; ir net dabar, kai aš išrašau šį įrašą, aš iš tiesų noriu būti gamtoje ir dirbti šaltomis rankomis per lietų tarp šlapių Lietuvos pievų, blakstienomis rinkdama voratinklius;
Už ramybę ir nesikabinėjimą nors kartais prie žodžių, suprantant, kad kiekvienas mes gyvename savo iliuzijoje, netgi jeigu tai yra netiesa - už suvokimą, kad mes kiekvienas esam paveikslas kaip dailės galerijoj. Ir iš tiesų, kai mes prašome, kad kažkas kalbėtų "kitaip", mes norime, kad tas paveikslas būtų toks pats paveikslas, koks paveikslas esame mes. Ar tai yra įmanoma?
Už draugus, su kuriais galiu jaustis; Ačiū.
Už išaštrintą klausą;
Už atsakomybę;
Už pietavimą laiku ir už tikrus pietus, o ne kokius užkandžius;
Už regimumą;
Už visada nuoširdų kitų žmonių ir visų kitų būtybių (jų nesureikšminant) priėmimą, kokie jie bebūtų;
Už stebėjimą, o ne dalyvavimą;
Už stiprybę atsisakyti;
Už patikimumą.
Už tai, kad aš pratęsiu ir įsisąmoninsiu šį sąrašą. ..
ir vėl ir vėl ir vėl tai - vientisas kitimas -
Už ką aš sau būčiau dėkinga?
Už pagarbą kitam žmogui, kai numanau, kad elgiuosi netinkamai;
Už išlaikytą atvirą ir jaukią, pūkuotą savo šerdį, kai ji turėtų stingti į kumštį, kuriuo tik ir daužyti Dievui langus - už gebėjimą būti sąmoninga;
Už išblaivantį šerdies tapatinimą su Dievu;
Už jautrumą girdėti savo šerdies balsą, o ne kitų protų aiškų rėkimą į kairę mano ausį, nes aš pati iš tiesų nenoriu kalbėtis per naktis, nes noriu atsbusti žvali ir sveika, todėl jau nuo devynių vakaro noriu miego, o iš ankstyvo juodos gilios maldos; nes iš tiesų nenoriu atsistoti prieš grupę žmonių ir apsimetinėti, kad viską žinau, todėl tuo metu, kai naršau po internetą, aš iš tiesų noriu gilintis į tai, ką jiems rytoj pasakysiu; ir net dabar, kai aš išrašau šį įrašą, aš iš tiesų noriu būti gamtoje ir dirbti šaltomis rankomis per lietų tarp šlapių Lietuvos pievų, blakstienomis rinkdama voratinklius;
Už ramybę ir nesikabinėjimą nors kartais prie žodžių, suprantant, kad kiekvienas mes gyvename savo iliuzijoje, netgi jeigu tai yra netiesa - už suvokimą, kad mes kiekvienas esam paveikslas kaip dailės galerijoj. Ir iš tiesų, kai mes prašome, kad kažkas kalbėtų "kitaip", mes norime, kad tas paveikslas būtų toks pats paveikslas, koks paveikslas esame mes. Ar tai yra įmanoma?
Už draugus, su kuriais galiu jaustis; Ačiū.
Už išaštrintą klausą;
Už atsakomybę;
Už pietavimą laiku ir už tikrus pietus, o ne kokius užkandžius;
Už regimumą;
Už visada nuoširdų kitų žmonių ir visų kitų būtybių (jų nesureikšminant) priėmimą, kokie jie bebūtų;
Už stebėjimą, o ne dalyvavimą;
Už stiprybę atsisakyti;
Už patikimumą.
Už tai, kad aš pratęsiu ir įsisąmoninsiu šį sąrašą. ..
ir vėl ir vėl ir vėl tai - vientisas kitimas -
