Netylančių minčių ąsočiai, užpildyti šaltinio vandeniu,
Kalba vėsiais galaktikų prisiglaudimais prie viršutinių
čakrų.
Kiekviename ilgų dienų žingsnyje per samanotą asociajų ir
palyginimų pasaulį - Žemę, kurios atėjau čia pažinti, ištirpsta bet kokie
žodžiai dar neatsivėrus burnai.
Saugi energija niekada nepavirsta garsu -
Ji užplūsta šerdį ir teka uždara, maitinančia ląsteles,
jausmotaka.
Iš to gimsta mylintys veidai plačiai atmerktomis akimis,
Žvelgiantys Jiems per petį ir negrabiai ieškantys Jos šalia
ilgesio pilnomis naktimis širdims karščiuojant ir plyštant
iš skausmo.
Stoviu rate, susikibusi rankomis su daugybe nepasakomų
tiesų.
