su lenda!

vakar supratau, kad man prieš kelias savaites gerokai stuktelėjo. aiškiai prisimenu pirmą šio pasaulio pasisveikinimą, kai man buvo 2 metukai ir į vakarus tarp raudonų aguonų leidosi saulė. prieš tai aš sėdėjau virtuvėj ant stalo ir įstrigau mamai į atmintį, kaip švytintis šviesių pūkų kamuoliukas. mano iniciacijos - mane supanti gamta. švarus mano, o ne marijos veidas ugionių šaltinyje.

"Kai kryžiuočiai puolė mūsų kraštą, šimtmečiais trypė ir niekino mūsų tikėjimą, energetinį gamtos pajutimą, Jezus buvo baltų pusėje"

iki galo suprasti poreikius ir reikalavimus

II

sapnavau antrą pasaulinį karą Raseiniuose. mane išvaro iš namų, atveda į turgaus aikštę. bet aš vienu metu ir kažkokioj valgykloj. dar stoviu eilėj ir laukiu blynų. mėlynom vatinėm, kepurėm apsirėdę pagyvenę vyrai, moterys su skarelėm, be veidų, dviračiai. už kelių šimtų metrų nėra namų. nėra asfalto. iš šių laikų tik kioskelis palei tvorą, bet gal ir tada jis ten stovėjo. frontas jau praėjęs. tremties diena. Iš vieno vyro atima žaliais dažais nudažytą šautuvą, panašų į mėsos malimo mašinėlę. tiems laikams daug žmonių, daug kareivių.

statistinis ryšys tarp kintamųjų

šiąnakt vakare vėl apkasų sienomis pakils, apsisuks ore ir leisis laukinių šaltų širšių sušaudyti debesėliai. palėpėj suspausta saulė veržiasi pro durų apačią. mirtis kaip katė į tvorą kasosi nugarą. pasisveikindama man nusilenkia. stoviu už mūrinio namo kampo, slėpdama mintis, ištuštėjusioje Bosnijos ir Hercogovinos šiaurėje, sušaudytais keliais. kažką reikia pridengti. moteris su automatais - AKIMIRKAS, kad jų nesimatytų, bet jos tik jaustųsi.

iš kažkurios lovos prieplaukoje išlipa plaukus permetęs per petį tamsus juodas kaspinas, paskui save tempdamas plėvesuojančias rūke paklodes. burnoje suši su ferum prieskoniu. išsitraukiu paskutinį kartą. susišukuoju, nes žinau, kad čia, kur aš esu, nieko iš mūsų nėra. lengvai piketuojantys būtent dabar man ateina laiškai iš Ivo Džimos? ate ateina. i savaitgalinius susirinkimus ateina išsiardę žmonės. ..

kartais labai džiaugiuosi, kad mano jutimai labai brandūs. kuriais bet kuriuo asmenybės kūrimosi etapu galiu užkišti savo peles galvoje. kartais perduodantys estafetę proto bokštams. jau gan ilgai jie visi žiūri į mane ir nesupranta, ką turiu omeny. rašyt tau - apie save, ar išgirst geriau tavo klausimą. atsiprašau labai.

„pomirtinis Hitlerio kerštas“

„Taisykis, atsiverk Kitam, svetimam, atmestam, marginalizuotam – arba būsi pasmerktas kaip nacistas ir fašistas“.

"Atsidavimas saviems – savo artimiesiems, savo tėvynainiams – esąs moraliai bevertis, nes bepigu atsiverti tiems, kuriuos myli, kuriems simpatizuoji arba su kuriais jautiesi savas tarp savų. Pratęsiant šią logiką iki galo: aukščiausią savo moralinio kilimo viršūnę moralinis didvyris pasiekia tada, kai jis atsiveria ir atsiduoda svetimiausiam – savo mirtinam priešui."

Algirdas Degutis: apie tai daugiau...

trumpa mano atmintis

tai pradedu. seniau būdavau aš ir dobiliukas, aš ir dviratis, aš ir skalbimo mašina, aš ir grindys, aš ir takelis, aš ir kuprinė, aš ir knyga. dabar aš - jie - dobiliukas, aš - jie - ir dviratis, aš - jie - ir skalbimo mašina. po to bus mes - ir dobiliukas, mes ir dviratis, mes ir knyga. absoliutus išnykimas minioje.
košė košėta net ne šiupinys. kuo aš domėjausi 2008 liepos mėnesį? kuo aš būsiu - žmogumi, kuris tvirtybę ir save išsaugo, eina pakelta galva, pro mane, tarsi pro nieką, net po centrifugavimo. kurių akyse nėra žmonių baimės. linkėjimai ant konkurencijos pastatytiems ypač jaunų žmonių santykiams :) - sveikstat? Jau pamiršot paprastumą ir save - jūs aukščiausioj civilizacijos pakopoj ;] greit turėtumėt nušvisti.

Mirštanti sodyba

Ryžtingumas, radikalumas padeda išsaugoti savitumą. Padeda nenusižeminti iki skausmo ir savęs negalėjimo. Kad sėdėdamas mirštančiose sodybose, galėtum pasakyti, kad padarei viską, kad dabar nesigailėtum, jog prie kažko neprisilietęs/kažkieno priglaustas ir pabučiuotas; kad džiaugtumeis pasiryžęs pašnekinti seną žmogų, apkabinęs jauną ožką vidury gyvenimo laukų.
Prisiminkim, kad jau taip atsitiko pasaką apie bjaurųjį ančiuką ir tai, jog kartais gali gimti "ne toks" ir ne tarp savų/atsidurti ne ten ir ne laiku. savo kompleksais įvarom kompleksus kitiems.

kaimo šventmedis

visai neseniai vienoj knygoj perskaičiau, kad mano tėviškėj kažkada rymojęs apeiginis šventmedis. .. aišku, kadangi esu skersai išilgai išlandžiojus savo "rajoną", žagtelėjau. vyko istoriniai faktų patikslinimai 2 paras. pasirodo vis dar rymo. ir apie jį girdėjus tėvų karta. tai maždaug 200 - 300 metų, 7 mano žingsnių prie pamato ir 10-15 m aukščio drebulė (Populus tremula). žmonės vadindavo šventu topoliu. atokioj, garbingoj vietoj, pakeliui į piliakalnį, kur pliekdavosi mano miestiečiai su kryžiuočiais, prievartaujančiais priimti jų tautų tikėjimą. juodo teroro banga, politikos jėga, prisidengusi krikščionybe. tokiu drebėti. sodą užsėti. žemės turėti.