šiąnakt vakare vėl apkasų sienomis pakils, apsisuks ore ir leisis laukinių šaltų širšių sušaudyti debesėliai. palėpėj suspausta saulė veržiasi pro durų apačią. mirtis kaip katė į tvorą kasosi nugarą. pasisveikindama man nusilenkia. stoviu už mūrinio namo kampo, slėpdama mintis, ištuštėjusioje Bosnijos ir Hercogovinos šiaurėje, sušaudytais keliais. kažką reikia pridengti. moteris su automatais - AKIMIRKAS, kad jų nesimatytų, bet jos tik jaustųsi.
iš kažkurios lovos prieplaukoje išlipa plaukus permetęs per petį tamsus juodas kaspinas, paskui save tempdamas plėvesuojančias rūke paklodes. burnoje suši su ferum prieskoniu. išsitraukiu paskutinį kartą. susišukuoju, nes žinau, kad čia, kur aš esu, nieko iš mūsų nėra. lengvai piketuojantys būtent dabar man ateina laiškai iš Ivo Džimos? ate ateina. i savaitgalinius susirinkimus ateina išsiardę žmonės. ..
kartais labai džiaugiuosi, kad mano jutimai labai brandūs. kuriais bet kuriuo asmenybės kūrimosi etapu galiu užkišti savo peles galvoje. kartais perduodantys estafetę proto bokštams. jau gan ilgai jie visi žiūri į mane ir nesupranta, ką turiu omeny. rašyt tau - apie save, ar išgirst geriau tavo klausimą. atsiprašau labai.
