De Chorographia c. 41-44

Liber II, caput 1

[...] Gelonai [nuluptomis] priešų odomis dangsto žirgus ir save: žirgus dangsto kūno, o save - galvų odomis. Melanchlenai dėvi juodus rūbus; iš to kilęs ir jų vardas. Kai kurie neurai tam tikru laiku, jeigu nori, gali pasiversti vilkais arba ir vėl atvirsti prieš tai buvusiais.

Liber III, caput 4

Sarmatija gilumoje yra platesnė negu prie jūros; nuo kaimynių [tautų] ją skiria Vyslos upė; ta upe ji tęsiasi gilyn iki Istro upės (senovinis Duvojaus pavadinimas) Genties drabužiai ir ginklai labai panšūs į partų, tačiau klimatas ir papročiai atšiauresni. Neturi miestų ir nuolatinių sodybų. Ieškodami ganyklų arba puolančio ir persekiojančio priešo išvaryti [iš gyvenmųjų vietų], visą mantą ir turtus jie su savimi gabenasi ir nuolat gyvena stovyklose. Gentis karinga, laisva, nesutramdoma ir tokia žiauri bei atšiauri, kad moterys kartu su vyrais eina į karą. O kad būtų tam tinkamos, tik gimusioms mergaitėms išdegina dešinę krūtį, dėl to ji nebekliūva smogiant ranka, yra apnuoginama, ir krūtinė suvyriškėja. Šaudyti iš lanko, jodinėti, medžioti yra mergaičių užsiėmimas. Nužudyti priešą yra suaugusių merginų pareiga, ir laikoma gėda, jeigu [kuri] to negali padaryti; bausmė joms yra nekaltybės išlaikymas.

Sarmatija įvairūs autoriai vadina skirtingas teritorijas, dažniausiai Vidurio ir Rytų Europos kraštus, gyvenamus daugiausia baltų ir slavų. Pomponijus Mela vienas pirmųjų tokia reikšme pavartojo Sarmatijos pavadinimą. I amžius.

kausienranta

kopa plaukuose
stebimas žirgelis

tokią dieną, kaip ši

sniego linija

Mano veidas - toks didelis. kada sulėtės judesiai. kada kiekvienas rytas bus šventas ir juokingas. nuostabus senatvės kvapas. užtikrinta mirtis. ir dovanos karaliui.

Vilkės ir lapinai

"Moters vizualinės reprezentacijos problema įgyja netikėtą poslinkį. Akivaizdu, kad vizualiniame diskurse būtina naikinti moters sudaiktinimo klišes. Suprantama, kad imantis sudėtingo lyčių vaidmenų rekonstrukcijos projekto, svarbu išvengti perdėto radikalizmo, kuris, priešingai nei galima būtų tikėtis, gali ne tiek panaikinti, kiek įtvirtinti jau egzistuojančius stereotipus, nes skatina visiškai naujų, atskiromis kategorijomis virstančių kodų formavimąsi, kurie suvokiami kaip priešprieša normai. Nekelia abejonės ir tai, kad vyraujantį masinės kultūros vaizdinių žodyną strategiškai svarbu pildyti negalios, senatvės, etninės tapatybės ir kitais kodais, kurie nepastebimai keičia dominuojantį subjektą apibrėžiančių reikšmių lauką ir mažina atskirties pavojų."

Eik, Tavo Tikėjimas išgelbėjo Tave. Morkus 10:52

karšta širdis

bildan iš bokšto nuo stačių spiralinių laiptų dešimties centų moneta, aištelėse ją vis prisiveju, pagaunu didelėm vaiko akim, vėl paritu. aš esu trijų centimetrų ir galiu padaryti sysiu tau į delną šaltas lietus ant juodžemiu perbrauktų lūpų. po kojom maišas peršlapusių žemės burnelių.
stiprybės laužai užsidega budinčiųjų sielose - artėja mirusiųjų metas. miško lapų, lašų, spygliukų dušas graužia akis. prakaitas bėga nugara ir šlapina pūką inkiluose susisuka riešutinės' miegapelės. visi debesys danguje, net kai Žmonės savo likimą daugiau apmąsto negu tvarko