Liber II, caput 1
[...] Gelonai [nuluptomis] priešų odomis dangsto žirgus ir save: žirgus dangsto kūno, o save - galvų odomis. Melanchlenai dėvi juodus rūbus; iš to kilęs ir jų vardas. Kai kurie neurai tam tikru laiku, jeigu nori, gali pasiversti vilkais arba ir vėl atvirsti prieš tai buvusiais.
Liber III, caput 4
Sarmatija gilumoje yra platesnė negu prie jūros; nuo kaimynių [tautų] ją skiria Vyslos upė; ta upe ji tęsiasi gilyn iki Istro upės (senovinis Duvojaus pavadinimas) Genties drabužiai ir ginklai labai panšūs į partų, tačiau klimatas ir papročiai atšiauresni. Neturi miestų ir nuolatinių sodybų. Ieškodami ganyklų arba puolančio ir persekiojančio priešo išvaryti [iš gyvenmųjų vietų], visą mantą ir turtus jie su savimi gabenasi ir nuolat gyvena stovyklose. Gentis karinga, laisva, nesutramdoma ir tokia žiauri bei atšiauri, kad moterys kartu su vyrais eina į karą. O kad būtų tam tinkamos, tik gimusioms mergaitėms išdegina dešinę krūtį, dėl to ji nebekliūva smogiant ranka, yra apnuoginama, ir krūtinė suvyriškėja. Šaudyti iš lanko, jodinėti, medžioti yra mergaičių užsiėmimas. Nužudyti priešą yra suaugusių merginų pareiga, ir laikoma gėda, jeigu [kuri] to negali padaryti; bausmė joms yra nekaltybės išlaikymas.
Sarmatija įvairūs autoriai vadina skirtingas teritorijas, dažniausiai Vidurio ir Rytų Europos kraštus, gyvenamus daugiausia baltų ir slavų. Pomponijus Mela vienas pirmųjų tokia reikšme pavartojo Sarmatijos pavadinimą. I amžius.
