"Kai lauke pati naktis, bliaukia lietus ir tūžauja vėtra, kietais nagais draskanti medžių šakas ir aštriu snapu kapojanti stogą, žmogus turi ieškoti vilties savyje, nes pasaulio vaizdas, jo grožybės tokiu metu negali niekuo padėti. Ateina laikas, kai ta dalis, kurią jis su tokiu dideliu vargu ir netgi sunkiai nusakomu įniršiu atsikovojo iš likusio pasaulio, nusigręžia nuo jo ir vėl sugrįžta į savo pirmykštę abejingą būseną, kada vandenys yra šiaip vandenys, be pavadinimo ir be kitų ženklų, kuriais žmogus yra juos paženklinęs, lygiai kaip girios yra vėl tik šiaip atšiaurios girios, kuriose žmogui nėra vietos. Kalnai tėra tie senieji kalnai, į kuriuos žmogus nedrįso kopt (kad nepamatytų ribos, už kurios jau nieko nėra)." S. T. Kondrotas "Žalčio žvilgsnis"

dvaras

didelis juodų rąstų dvaras, su baltom staltiesėm, su palėpe - atvykstu ten. ..švęsti tavo močiutės jubiliejaus. mane priima, sveikina. močiutei lyg metas mirti, susirenkam atsisveikinti. kažkas paslepia ją susuktą į blizgančią foliją su dar trim žmonėm pro kaminą į kažkokį kambariuką, kur pastoviai eina dūmai, ir palieka nusigalabyti ankščiau laiko - aš pajuntu tai ir mes lipam jų gelbėt. išnešam močiutę iš tos palėpės jau beveik visą nustėrusią. ..baltais plaukais, ant rankų nešu neringą - jos visos sumažėjusios.

dvaro palėpė ypatinga tuo, kad joje sulaidoti tavo giminės žmonės: senelis ir visokio plauko dar mumijos - visų dvarai atidari - žmonės guli kaip lėlės - ant šitų viškų - giminės istorija. stoviu atsirėmusi į kažkieno atidarytą lygtais tavo senelio kapą ir sau tylioj pagarboj pagalvoju, kad tas pastatas turi didelę reikšmę ir tavo močiutės dėka bus kažkada muziejus. jam mažiausiai 400 metų. esu su mirusiaisiais ir gyvaisiais.

buvo vizualus kitoks aplinkos išsireiškimas, kurio nuotaikos ir svaros sąmoninga nesuprasčiau - buvo linija, kuri skiria tuos du pasaulius.. mums būtina pereiti į realybę, o kad į jį patekti, reikia pereiti storas lavos sienas - skaidrias, degančias gintarines žemes - matosi, kas vyksta kitoj pusėj - per jas eidamas visiškai sudegi. kartais lava išsilieja į pastarąjį pasaulį, kuriame esu svečias, jį išdegina. stovėdama vienoj barikadų pusėj, matau, kaip žmonės iš realybės kiša nesveikas kojas, kurios nudega, čia atauga sveikos .. mačiau ir vieną milžiną, kuris nesugebėjo pereiti ir raivėsi. didžiausias "nerimas" kankina, kai reikia prie jos prisiartinti, bet vizualumas, karštis tik vienoje pusėje. prisilietus atsidūriau rūke po kažkokiu balkonu, rasotose žolėse, pavėsyje, po darganotu pritemusiu vasaros dangum ir tu mane pažadinai. ..

kai išsipučia mano širdies balionėlis - imu kilti, o jie neturi plaučių arba negali papūsti.

aš esu tol patikima, kol manim pasitiki

Iš Prūsijos Žemės Kronikos

"Tuo metu, kaip kilmingasis ir garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kulaviją ir Lenkiją, buvo vienas vyskupas iš Prūsijos, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį Dievą Jėzų Kristų. Ši sėkla vis dėl to nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą dirvą. Mat jie buvo tokie užkietėję nedorėliai, kad jokie išganingi įkalbinėjimai negalėjo jų atitraukti nuo klaidatikystės. Tačiau jie turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrugdė jiems garbinti gyvojo Dievo ir apskritai jų nekliudė. [...]"

Petras Dusburgietis. - 1326

Tipiškas pavyzdys, kuriame atsispindi krikščionių laikomas, visiems siūlytinas paprotys - netrugdymas krikščionims tikėti, ir to nesilaikymas prieš kitą tautą - dieviškojo žodžio sėklą sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad pamestų savą religiją - krikščionybės skleidimas čia dar baisiai nuostabus procesas, lyginamas su sėklos sėjimu. .. grobimai, tos visos žudynės, Prūsijos išnaikinimas - taip pat vienas nuostabesnių krikščionybės platinimo momentų. ..tikras karas. Dusburgietis buvo miglakošis, o ką jau kalbėti apie tą jo fantaziją, kad Romuvos miestelio pavadinimas kilęs nuo Romos. Liberalizmo ir Kafkos absurdo šešėliai - Jūs turite būti mums pakantūs, bet mes Jums - ne. Ačiū, kad man buvo duoti didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą.

eisiu į tave

Oh tas jaunas žmogus Levas. Dar vienas toks kaip aš - iškritęs iš medžio - kai kurie mano poelgiai būtent tokio pobūdžio reakcijos, kaip ir Levo. Perskaičiau ir dar kartą įsipyliau išgert tą įsitikinimą, kad mūsų kraštui labai svarbu turėti savą dvasinę kultūrą, potencialą, kurio abu poliai būtų pažįstami. Aš esu k+n% įsitikinus - jokia kita religija, kultūra niekuomet neveiks manęs taip, kaip žemė, kuria aš vaikštau, kurioj mane pasėjo, akėjo ir puoselėjo. Labai puiku, kad mano krūtinė kupina pajautos ir refrešo. Aš sukursiu savo vaikams pasaulius, kuriuose jie galės kvėpuoti gyvybine savo krašto energija, dvasiškai augti ir tikėti, atstovauti lietuvių tautą, medituoti, merdėti. Dalyvaukit savo gyvenime.

"Noriu tau pasakyti, kad mums lietuviams, dar blogiau. Mums reikia įsigyti - ne tik dabartį, ateitį ir praeitį. Mums reikia įsigyti dvasią, tai yra pačius save"

"Bet kas ir kodėl leidžia jiems šnekėti visų vardu? Kodėl bejėgiai ir bedvasiai drąsiai kalba tautos vardu, o pajėgūs ir protingi tyli? Kodėl tu pats ligi šiol tyli, Kelertai?"

širdies rašalas

tuoj nubėgs žiemai pirmieji vandenys; atsipalaiduoja ledo rainelės - trečias ir miręs; į medžius, lyg į tuščią ežerą plūsta alksninukų tuntai. nuodėmė - nekritiškas požiūris. ypač į religiją, kuri kasdien išduoda žmogų ir mokymą, jo nepaaiškindama, kuri neturi vidinio romumo, nepripažįsta kitų žmogaus dvasinio tobulėjimo kelių bei savo klaidų.

plaukuotos šiaurinės ąžuolų krūtinės' u.

buvau nusiteikusi intensyviai, sunkiai ir atsakingai dirbti.

aš matau tavo ginklą

už pusę grūdo per dieną

Mergaitė vėjo sijonu, plaukais, besipinančiais aplink kojas, akmeniniu Betygalos grindiniu naščiais neša Dubysos karių kapeliams; ji žolynų dagilis, prirenkantis kmynų, kuriais motina užbarsto duoną ir sūrį. ji po lietaus tarp avilių tau renka perplyšusių obuolių ir užmerkia širdy gėlių. ji tylus sirpstantis rugpjūčio vakaras, atsispindintis juodvarnių naguose. ji atpažįsta viską, viską, kas auksu tviska. ji bus ta, kuri basa prijuostėje išrinks akmenis iš tavo p'laukų, ji bus tavo moteris, pageltusiais, kaip senos knygos puslapiai delnais, glostanti tavo raukšlėtą veidą, kai tavo akys spanguolės įspaustos į sniegą bus iš tavo baimių ir silpnybių audžianti tvirčiausią beždžionių tiltą jungiantį abu tavo krantus. Aš būsiu tavo strėlė, užnuodyta pavasariu..