Mergaitė vėjo sijonu, plaukais, besipinančiais aplink kojas, akmeniniu Betygalos grindiniu naščiais neša Dubysos karių kapeliams; ji žolynų dagilis, prirenkantis kmynų, kuriais motina užbarsto duoną ir sūrį. ji po lietaus tarp avilių tau renka perplyšusių obuolių ir užmerkia širdy gėlių. ji tylus sirpstantis rugpjūčio vakaras, atsispindintis juodvarnių naguose. ji atpažįsta viską, viską, kas auksu tviska. ji bus ta, kuri basa prijuostėje išrinks akmenis iš tavo p'laukų, ji bus tavo moteris, pageltusiais, kaip senos knygos puslapiai delnais, glostanti tavo raukšlėtą veidą, kai tavo akys spanguolės įspaustos į sniegą bus iš tavo baimių ir silpnybių audžianti tvirčiausią beždžionių tiltą jungiantį abu tavo krantus. Aš būsiu tavo strėlė, užnuodyta pavasariu..
