"Kai lauke pati naktis, bliaukia lietus ir tūžauja vėtra, kietais nagais draskanti medžių šakas ir aštriu snapu kapojanti stogą, žmogus turi ieškoti vilties savyje, nes pasaulio vaizdas, jo grožybės tokiu metu negali niekuo padėti. Ateina laikas, kai ta dalis, kurią jis su tokiu dideliu vargu ir netgi sunkiai nusakomu įniršiu atsikovojo iš likusio pasaulio, nusigręžia nuo jo ir vėl sugrįžta į savo pirmykštę abejingą būseną, kada vandenys yra šiaip vandenys, be pavadinimo ir be kitų ženklų, kuriais žmogus yra juos paženklinęs, lygiai kaip girios yra vėl tik šiaip atšiaurios girios, kuriose žmogui nėra vietos. Kalnai tėra tie senieji kalnai, į kuriuos žmogus nedrįso kopt (kad nepamatytų ribos, už kurios jau nieko nėra)." S. T. Kondrotas "Žalčio žvilgsnis"