kiškiakopūstienė

bet aš norėjau išsakyti jums mane apnikusį jausmą, kad tikrasis mano gyvenimas, ko gero, taip ir baigėsi aname giliame šulinyje Mongolijos dykumoj. Juočiuosi taip tarsi ta ryški šviesa, vos menkoms dešimčiai ar penkiolikai senkundžių užliejusi šulinį iki pat dugno, būtų išdeginusi pačią mano gyvasties širdį. Paskui, kad ir į kokius įvykius būčiau pakliuvęs, kad ir ką būtų tekę patirti, aš jau nieko nepajėgiau išjausti iki pat širdies gelmių, net tada, kai praradau kairiąją plaštaką, net sovietinės internuotųjų stovyklos pragare - visur jaučiausi tarsi apdujęs ar apmiręs - ir tiek

pasaulyje, kuriame jis atstumiamas, jūs pripažįstamas. aš nespėjau pereiti į savo laukų pasaulį, nespėjau rūgštynių prisiskint sode, užtat najau į mišką rūgšties girdžiu tik spragsėjimus prie šito jo laužo. ir kaip vilkas slankioju krūmuose - nesiryžtu pulti ant šito kelio, matydama liepsnas. 村上春樹 - lyg kas būtų ištraukęs kištuką iš lizdo. tamsoje aš drąsesnė.