bet argi aš kalta, užgimusi balta

už liguojančią guobą tais liūdnais vakarais kaip šis. kai lieki vienas, pilnas didžiausių pasaulyje stebuklų, kai žmonės per daug užsiėmę. ..kad būtų žmonėmis.
kai trupiniai limpa prie padų, o naktis kaip mirtis palaukia už kampo ir žiemos vargus visus pargriaudama juokias, užmesdama juodą medvilninę maršką ant akių, kvepiančią lauko vėdinimu. lieki tyliai rymoti.
tūnantis pyktis, tūnantis šaltis. sau. besiblaškančiojo ramybė.

piešiu lagaminą

išlydėti tėvus iš savo namų. feh. sunku. tokia skylė vietoj saulės mano krūtinėje. sunkumas toks. neaprėpiamas. o koks jis priešmirtinis spindi tėvų akyse. O tu Siaube, Karaliau. Galima mirt iš tokio ilgesio. Aš turiu šeimą. Aš žinau, ką reiškia ją turėti. Ką reiškia norėti, kad visiems būtų gerai. Ką reiškia apsižergus ilgą kotą tryse valtyje ravėti.

neaprėpiamas pralaimėjimas.

m'Irtis

- mąstyti savo galva!

pagalvojau, kad siaubingai bijau pastoti kaip nekalta mergelė. daug geriau, kai žinai, kad tavo vaisius turi fiziologinį tėvą, o ne gudrumo įsikuisti į mano švarų patalėlį kaip koks prasmunkantis katinas. visai nejuokinga :)

ab the ab

rytoj baigiasi vienas labai sunkus etapas mano gyvenime, bet prasideda dar keturi tokie pat. jau beveik tris mėnesius esu tarp sektorių. pavasaris labai manęs ilgisi. jo pagrindinės gerbėjos nebuvo koncerte. pavydžiu tiems, kurie atsiduoda eigai ir žydi, maivosi, konkuruoja, vaikšto Vilniaus gatvėmis išsimiegojusiais veidais - neturiu savęs dabar kurį laiką neturėsiu. bet iš kitos pusės jaučiu, kad aš tikrai gal ant aukšto kalno. ir labai rimtus dalykus sudedu aukai. atrodė, kad neįmanoma užlipti palaida kalno krūtine. dar sunkiau yra savo rankomis sudėti auką. iš brangiausių žmonių. ant to kalno išsidraikiusius mano plaukus suryja liepsnos, o ne ištaršo vėjai.

ar Jūs irgi kaip Ji nufotkinate visus savo skaitytojus?

šiandien mano mamos bibliotekėlėje šventė - ji kalbėjo per Lietuvos radiją, dirbdama Raseinių krašto toli nuo to krašto įsėdusiam filiale. jos idėjos jau stebina visą rajoną, kas laukia toliau? Gal Jūs irgi greit išgirsit apie mano žemaitišką ameliją. .? :) Dar ji namie nuravi 600 arų, kasdien po du kartus timpčioja ir suneša viską į sandėliuką, verda sriubas su kotletais ir nulūžta kaip tulpė; ji iš tų, iš tos kartos. .. kurie savo gyvenime atkuria ne tik mielus arba nostalgiškus metų prisiminimus vakarais prie seno mirštančio tėvų namo ir važiuoja toliau pasirašinėti po rekvizitais, bet realiai veikia dabartį praeitimi (suvokia, kad negalima su prigimtiniu žinojimu nutraukti ryšio, kaip prieš sekant pasaką nepasakyti, kur ją išgirdai); iš šių žmonių dabarties galima realiai pasisemti gyvenimiškų tiesų, stebint jų natūralų niekur neužrašytą bendravimo protokolą pagal širdį.

kažin kodėl myli žmonės, kurie vis nori išgąsdinti ir įrodinėti save lengviausiu keliu. myli irgi lengviausiu keliu? - growls garden.

ždu

sėdžiu po langeliu with intel inside, kojas įmerkusi į šlapias rūtas ir jaučiu palaikymą, neoficialų kvietimą be face control sugroti litrais. aš šoku sau striptizą savo dešimto kvėpavimo pagauta, mumis du, bevilgančius atkąstą dundesio duoną seilėm, fotkina dangus.
norisi būti ta jėga, kuri verkia per visą padangę, išsigraudena ir užkrutina kiekvieno vyro pagarbą savo ašaroms, priversdama visai kitaip pažiūrėti į už viso šito slypinčias Three Is An Orgy, Four Is Forever or Sun.There are circles of a lifetime, made of Eight, is where it all begins again. kartais man atrodo, kad aš kaip Yanka naisiu kur nors.

pakraštinė moteris

girgždėdama į pietumis baltai

aplaistytą parkelio celę,
nešuos ligoninėmis kvepiančią,
geltoną skaitymų knygelę.

vis trūkinėjanti rasa po ąžuolu
mėlynai kaštonu susiraitau
į šalto ketaus persuktą suoliuką,
į tarpkojį nubraukusi žaliai
šilkiniu motinos sijonu pavasarį -
ne vyrą, bet jau ne berniuką..

bažnytinių paukščių po apgamėliais
it laumžirgių nardymas,
ir išnarintų tulpių sąstingiai -
sfinkso poza - saulės tardymas.

budžiu. smeigtukas vatos tamponėly,
įkibus į varinį medalioną,
delnais kapstydama takelio smėlį -
tau - man - čia - į fontanėlį..

tu vienas praeini jau apkramtytais
ir pūkuotais katilėliais nešinas,
vilnėtas ir medunešis,
gyslotas mano meškinas

kanistras fosilijų

jau gerokai po pietų, bet tykus rytmetys. švelnūs balsai už lango ir lietūs saulėj lyjantys. lengvai suklūsta būna akimirkos, sutrūkinėja į tinklą lubų tinkas širdies vonioje. o tu būna sėdi savo kasinėjimuose, sau kapelį kasi, ir randi seną suakmenėjusią nuotaiką su dviem dideliais laumės papais; susidedi kukliai vėl rankutes ant kelėnų ir galvą; rymai tarp šiltų jausminių šešėlių, mirgančių ant kastuvėlio ir smėlio duobės pečių. už kelių minučių mes su saule iš abiejų pusių užtrauksim užuolaidas į aną šiugždantį smėlio ir laiko pasaulį.

aisim aisim aisim

ir saka šiandie mama: "veskis mani, kai kitąkart grįši, irgi į laukus" - nušypsau, jai už nugaruos pievoj matydama 8 kerus pievinia pūtenia. daba aikščiuoju, užsikasus lapais, kokie jie ne rudeniniai.

Thomas Shahan