rytoj baigiasi vienas labai sunkus etapas mano gyvenime, bet prasideda dar keturi tokie pat. jau beveik tris mėnesius esu tarp sektorių. pavasaris labai manęs ilgisi. jo pagrindinės gerbėjos nebuvo koncerte. pavydžiu tiems, kurie atsiduoda eigai ir žydi, maivosi, konkuruoja, vaikšto Vilniaus gatvėmis išsimiegojusiais veidais - neturiu savęs dabar kurį laiką neturėsiu. bet iš kitos pusės jaučiu, kad aš tikrai gal ant aukšto kalno. ir labai rimtus dalykus sudedu aukai. atrodė, kad neįmanoma užlipti palaida kalno krūtine. dar sunkiau yra savo rankomis sudėti auką. iš brangiausių žmonių. ant to kalno išsidraikiusius mano plaukus suryja liepsnos, o ne ištaršo vėjai.
