jau gerokai po pietų, bet tykus rytmetys. švelnūs balsai už lango ir lietūs saulėj lyjantys. lengvai suklūsta būna akimirkos, sutrūkinėja į tinklą lubų tinkas širdies vonioje. o tu būna sėdi savo kasinėjimuose, sau kapelį kasi, ir randi seną suakmenėjusią nuotaiką su dviem dideliais laumės papais; susidedi kukliai vėl rankutes ant kelėnų ir galvą; rymai tarp šiltų jausminių šešėlių, mirgančių ant kastuvėlio ir smėlio duobės pečių. už kelių minučių mes su saule iš abiejų pusių užtrauksim užuolaidas į aną šiugždantį smėlio ir laiko pasaulį.
