susilažinau su savo šeimininku, kad yra sielų pasaulis, sėdėdama baltame mokykliniame suole su mėlynom kojom muzikos kabinete. Artūras sėdėjo į mane atsisukęs ir aiškino, kad nėra sielų pasaulio ir jis gali net mirti. Ir mano suolo draugas dingo - mirė. apie įsipareigojimus nespėjau net pagalvoti. ir jis mirė. vėl. nepaisant to, kad tą naktį ans sapnavo apsilankymą pas mirusį senelį ir kad aš jau galvoju, kad ans ko gero tomis naktimis radikaliai atsijungia ir aš nebesusenku, kur mano ryšys. .. vistiek jo ieškau, nerami būnu. Gailiai skaudama širdimi aplankiau Baltrų ir S2, jie mane paramino, papasakojo, kaip dabar turėsiu elgtis, Artūro tėvas man pasiūlė išsimaudyt skaidriame žaliame upelyje su žvyruotu dugnu, o grįžusi namo į geltoną savo rūsį viduriniame kieme vos nesuplyšau iš netekties skausmo ir negalėjimo jam padėt ko pasekoj pradėjus rėkt atsibudau šalia savo šeimininko. fuuu. tai tik įsikniaubiau ir lindėjau savo kompleksuose ir būtyje.
