galvojo bėgdamas mėnulis: slenka rūkai prieš plauką, virpindami atšalusios žemės vakaro nerimą, grįžtančiųjų į miestus iš namų sekmadienio vakarais autostradom širdyse. kiek daug visko nėra palietusios basos pėdutės, laksčiusios juodu asfaltu, kiek daug autobusų yra nusiviję miesčionių vaikai pavymui. Ir kai ieško ruduo artimo širdžiai sprendimo, kurio dėka liktų vaikystės paukščiai ir Vilnius viename kieme. Ir kaip sunku dviems išprūsimams gyventi be vandens kaimo ar miesto sėkloms batuose laistyti.
