Pasisūpuokim

Ot štai pradėjau pastabėti, kad kartais nei iš šio, nei iš to nesąmoningai priskiriu sau ir imu vadovautis kitų nuomone, gerai nesuprasdama, kuo aš čia vadovaujuosi. Ir kai net neaišku, ar visa tai aišku buvo tam, kuris tą nuomonę išreiškė. Todėl deduosi laiminga, kad pagavau save savo pačios dilgėlių pluošto tinkleliais - tuo, kad atsiranda sąmoningas atidumas. Patogu yra priimti ne tik kito nuomonę, patogu yra priimti kitų sugalvotą kultūrą, religiją, transporto ir darbo sistemą, - proto lafa'. Mes gimstame ir viskas pasiūloma. O gal aš norėčiau gyventi kitaip? Galbūt norėčiau, kad prieš gamindami maistą visi suklauptų į kambario vidurį ir apsivalytų save nuo dienos vargų, kad visi dirbtų tik tris dienas per savaitę, kad dauguma perkybinių santykių būtų grįsti mainais, kad darželiuose visi skirtingo amžiaus vaikai vystytųsi kartu, kaip kad mes kad augdami visi krūvoje, viename kieme. Nepasiduodama pasiūlymų gausai, pasveriu idėjas ir nuomones savo supynėse. Klauskim kiekvienas savęs atskirai, kaip aš jaučiuosi darydamas viena ar kitą? ką man daryti, jeigu tuo metu aš jaučiuosi ne ką geriau negu norėčiau, pasistudijuokim save paromis, kaip kad per sesijas. Sunkoka. Nes lengva išsidalinti į aplinką, gyventi išorinį gyvenimą. Nes vienas sunkiausių dalykų yra nugyventi sąmoningą vidinį gyvenimą. Pasupkim šventes, tradicijas, religijas. Nesivadovaukim aklai teiginiais, nuomonėmis, kuriuos vos gimę gavom kaip įduotį, gaunam kasdien darbuose, internetuose, knygose, namuose. Visi aplinkai neįtikimiausi veiksniai, tokie kaip lengvas pojūtis širdy, menkutis nenoras, teisingumo jausmas, džiugesys yra aiškiausi kelio ženklai, žiburiai vidur nakties panaviguojantys mus teisingu keliu. Pajautos kaip šunys, kurie viską supranta, bet negali kalbėti. Jas reikia išgirsti širdimi. O mūsų paperkamasis, praktiškasis protas daro viską, kad susitapatintume būtent su juo ir leistume jam lengviau atsipūsti - visą gyvenimą "naršyti po facebooką".

Per Vipassaną patyriau, kad nesu nei kūnas, nei protas. Aš esu ir be kūno, aš stebiu ir viską vertinu šerdimu, kai jis (protas) tyli, o proto triukšmas - tai pati didžiausia mano patirta kančia.

Dar pagalvojau, kad nenoriu persisotinti spalvomis. Jų vis daugiau ir daugiau. ..

tatjana plathova

 

Kultūringas įrašas apie pagreitį

Laikas atėjo ir išsilakstė visi mano šimtai geltonųjų alksninukų. Išskrido. Mes čia juos jau taip buvom pamėgę. Kasdien lesindavau ant palangės kaip viščiukus. Laikas yra superinstrumentas, su kuriuo gali užmušinėti savo ego. Lyg tornadas, gebantis nušluoti materialiąsias vertybes (ne tik) ir palikti tyrą plynę. Jeigu nemoki pats atsisakyti, aukoti, tai visvien gali iš dalies būti ramus - jis ar taip, ar taip parodys netektis: papročių, namų, identiteto, artimųjų. Tačiau kokiom kopėčiom beliptumėm, jos taip pat stovės ant mokymų apie dievų ir žmonių savybes. Viena iš jų - aukojimas/sis, nesiekiant naudos sau. Ir kai mano gyvenime įgauna pagreitį tos ir kitų savybių brandinimas, aš jaučiuos lyg brisčiau per auksinių stiklo karoliukų jūrą, o prieš mano akis juos semtų ir kilotų didžiulės milžiniškos saujos, iškeldamos ir išgrynindamos man mano požiūrius, perspektyvas ir savęs realizacijos būdus.

Kai grįžau iš Čekijos, pastebėjau, kad atsirado krūvos jaunuolių, kurie patys pradėjo veikti. Pradėjo organizuoti, kurti, ieškoti išeičių - pradėjo nuo savęs. Bet tai buvo seniai. Šiandien dauguma tampa artima natūraliam, geros širdies produktui.

Įsibėgėjo žmonijos sąmoningumo kilimas. Laikas šito sąjungininkas. Kylam į kalną, kuris vadinasi Aukso amžius Kalijugoje. :) Jis bus malonus. Dešimties tūkstančių metų atokvėpis prie Žemės žiemą. Ir man smagu, kad aš turiu ramunėlės širdį, kuri visa jautė, kaip šitas skruzdėlynas kruta. Lyg pati būčiau žiedas, ant kurio visi tupinėtų.

Atėjo metas, kai mes žinome, kaip reikia vertinti sutapimus ir atsitikimus; kokia religijos/ų ir mokymų vieta mūsų sąmonėje; atpažįstame karmą, kuruojame savo mąstymą ir patiriame proto tylą, leidžiančią suvokti, kad mes nesame protas, ir pilnatvę, leidžiančią suvokti, kad nesame kūnas; nustojame dirbti tai, kas kenkia aplinkai ir mums, tarnaujame; jaučiame vienas kitą ir leidžiame vienas kitam būti. ..esame patys! :)