Laikas atėjo ir išsilakstė visi mano šimtai geltonųjų alksninukų. Išskrido. Mes čia juos jau taip buvom pamėgę. Kasdien lesindavau ant palangės kaip viščiukus. Laikas yra superinstrumentas, su kuriuo gali užmušinėti savo ego. Lyg tornadas, gebantis nušluoti materialiąsias vertybes (ne tik) ir palikti tyrą plynę. Jeigu nemoki pats atsisakyti, aukoti, tai visvien gali iš dalies būti ramus - jis ar taip, ar taip parodys netektis: papročių, namų, identiteto, artimųjų. Tačiau kokiom kopėčiom beliptumėm, jos taip pat stovės ant mokymų apie dievų ir žmonių savybes. Viena iš jų - aukojimas/sis, nesiekiant naudos sau. Ir kai mano gyvenime įgauna pagreitį tos ir kitų savybių brandinimas, aš jaučiuos lyg brisčiau per auksinių stiklo karoliukų jūrą, o prieš mano akis juos semtų ir kilotų didžiulės milžiniškos saujos, iškeldamos ir išgrynindamos man mano požiūrius, perspektyvas ir savęs realizacijos būdus.
Kai grįžau iš Čekijos, pastebėjau, kad atsirado krūvos jaunuolių, kurie patys pradėjo veikti. Pradėjo organizuoti, kurti, ieškoti išeičių - pradėjo nuo savęs. Bet tai buvo seniai. Šiandien dauguma tampa artima natūraliam, geros širdies produktui.
Įsibėgėjo žmonijos sąmoningumo kilimas. Laikas šito sąjungininkas. Kylam į kalną, kuris vadinasi Aukso amžius Kalijugoje. :) Jis bus malonus. Dešimties tūkstančių metų atokvėpis prie Žemės žiemą. Ir man smagu, kad aš turiu ramunėlės širdį, kuri visa jautė, kaip šitas skruzdėlynas kruta. Lyg pati būčiau žiedas, ant kurio visi tupinėtų.
Atėjo metas, kai mes žinome, kaip reikia vertinti sutapimus ir atsitikimus; kokia religijos/ų ir mokymų vieta mūsų sąmonėje; atpažįstame karmą, kuruojame savo mąstymą ir patiriame proto tylą, leidžiančią suvokti, kad mes nesame protas, ir pilnatvę, leidžiančią suvokti, kad nesame kūnas; nustojame dirbti tai, kas kenkia aplinkai ir mums, tarnaujame; jaučiame vienas kitą ir leidžiame vienas kitam būti. ..esame patys! :)
Kai grįžau iš Čekijos, pastebėjau, kad atsirado krūvos jaunuolių, kurie patys pradėjo veikti. Pradėjo organizuoti, kurti, ieškoti išeičių - pradėjo nuo savęs. Bet tai buvo seniai. Šiandien dauguma tampa artima natūraliam, geros širdies produktui.
Įsibėgėjo žmonijos sąmoningumo kilimas. Laikas šito sąjungininkas. Kylam į kalną, kuris vadinasi Aukso amžius Kalijugoje. :) Jis bus malonus. Dešimties tūkstančių metų atokvėpis prie Žemės žiemą. Ir man smagu, kad aš turiu ramunėlės širdį, kuri visa jautė, kaip šitas skruzdėlynas kruta. Lyg pati būčiau žiedas, ant kurio visi tupinėtų.
