Paukštis niekaip negalėjo. ..

Darėme šėšėlių teatrą. Kasparo vaidinimas: 

"Kartą stovėjo medis. Medyje tupėjo paukštis. Paukštis niekaip negalėjo atsiplėšti nuo medžio ir nuskristi. Todėl išrovė medį ir nuskrido. Skrisdamas kartu su medžiu, pamatė nematomą kelmą. Kelmas pasakė: "Aš irgi noriu gauti pažymėjimą, kad galiu skraidyti." Paukštis su medžiu atsakė, kad jam tereikia pakilti 200 m. ir jis gaus pažymėjimą. Kelmas sutiko. Ir pakilo..."

Marc Chagall

Aš jaučiu Tau Saulę,

Katinėli,

- Tavo akys - didelės.

Mėlyna

Nepasileidžia žodžiai.
Nes dabar bėga kraujas.

Neužsukta - lyg spalva
Mėlyna. 

Vėjas nusileido

no mud no lotus

Atsisveikinimui

Suraskime Visi Žvaigždes 
Virš miško, Virš vandens
 Ir vandeny. 

Ir mišką, 
Virš kurio nauja
Pradžia buvai, bet jau nesi.

Vytautas Pakalnis - grožis

The Girl on the Springboard

Vytautas Pakalnis

Maudynės. Ežeras pilnas žvaigždių

Maudynės

                                                                               

Lentynėlės mintims

Užsidega laja
Po šaltu lietumi

Apsipila garsais kaip sėklom
Mintis, kad virpam

Žmogumi

Kas rieda riešutais
Tuščia rudens mene

Kas nepalikdamas mirties

Vistiek
Sugrįžta pas mane

Žemė po girnom

~

Žemė po girnom
po suolu.

Rankos
po kasimo
po grėbimo.

Judėjimas,
sukuriantis
ritmą,

atsparumą -
ne žaizdą,

atrodytų randą,
bet - ne.

Gal tylą 
kaip po vandeniu.

~

Apie ramybę juodoje duonoje,

Riebiai užteptą karštomis rusiškomis gėlėmis

palytėjimas

Vasaros kryžiažodžiuose liks

 langelių be atsakymų. 

Toks jausmas, kad šioje dimensijoje, 

kad - visam gyvavimui. ..

N. Zirnite

Žemėje skiriasi šaknys -

Šiluma rausiasi po urvą.

Lietaus buvo tiek daug,
kad net per mažai į ką
susigerta...

U. Blažytė

Anders Zorn

Anapus lelijų
Nepramintas krantas

Nejudanti ugnis

Nesibaigianti
žmonių žvejonė.

Šiapus -

Neužverdantis nuo
Minčių vanduo.

Pasaulių vaivorykštės (nuotr. Egidijaus V.)

Pasauliai skiriasi vienas kito spalvų derme ir švytėjimo intensyvumu - vaivorykšte

Taip atrodo Žemė kito pasaulio akimis,

kai viskas nereikšminga ir juokinga.

Tame kitame pasaulyje švytėjimas yra vidinis,

o  juoda spalva visada turi atspalvį.

Purpurinė yra vedančioji,

kaip ryškumas yra lydintysis...

Per savaitę šios spalvos turėtų išblukti, o tu - sugrįžti

namo, kur vaivorykštėje spalvos nėra elektrinės,

užsimiršęs, kad ten nematei šaltos žydrai baltos...

Brangus žmogus

Ploni kaip popieriaus lapas
Ir balti kaip dangus.

Atrandame vienas kitame
Tamsų paukščio šešėlį,
Už sausgyslių traukiantį
Į Šiaurę.

Kaip raudona prieš mėlyną
Vienas prieš kitą
Kaip prieš Saulę.

Ploni kaip popieriaus lapas
Ir liūdni kaip brangus
žmogus.

Įšūkis

Atrask save nesikartodamas!

Mikhail Evstafiev

The space and time around us

Village under dream sky

A year after now

Learning to fly

Falling

Be pavadinimo

Skaitytojas

Ežeras, kurio dugnas siūbuoja.
Pušų šaknys tamsiame įkvėpimų vandenyje.
Tyliu ant kranto. 
Vis dar dreba mėlynos lūpos.

Kitoje pusėje
Baltas medis raudonoj arkoj.
Mano pasiekimas.

Tai mano nežaliuojantis, bet 
Gyvas paminklas.
Įriams, kurie padeda atsispirti 
Nuo svetimo kranto.

Nes

Saulė leidžiasi nešvariais švirkštais.

Alkanas mėsos nuo savų kaulų.

"Laimingi" žmonės švenčia

Kai aliejus ir kraujas spingsulėse baigės, Niliūnas,
Atiduodamas daiktams sielą.
Ir atspindėdamas Ilgesį - Princą,
kuriame vaikštau batais purvinais lyg vyras, rašo:

Kokie silpni ir vaikiškai laimingi žmonės!
Jie blaškos amžinai, nerasdami kažko
Ir verkia kaip vaikai, nubudę iš keistos sapnų kelionės,
Ir bėga kaip vaikai sapnų šalies ieškot.

Kokie laimingi jie, iš tos šalies sugrįžę!
Pavargę nuo šviesos, jau vakaru girti,
Susėdę prie ugnies, nebeiti niekur pasiryžę
Ir taip gyventi prie liepsnos arti.

Kai gyslos vėl namų tylos ir kvapo prisisunkia
Ir juodos vyšnios ima budinti rūsčia daina,
Jie vėl, atplėšę nuo grindų dulkėtas kojas sunkiai,
Išeina, nes kelionė amžina.

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų
(Pamišęs aidas klykia šuliny)
Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų
Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,

Dar netikėdami, kad amžinai parėjo,
Kad niekad niekur iš namų nebeis, –
Ir, glostomi drėgna ranka tylaus vaikystės vėjo,
Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

Nemeikščiai, 1942

 

Ragnar Axelsson

Kai namo sugrįžusios mintys atsigręžia atgal

Kai nepasieki gyvybiškai svarbaus kranto

Kai plaukuose maišosi priešpriešiai vėjai su aistra gyventi

Kai nebelieka minčių, tik būtinybė išlikti psichikoje

Kai per žmogų gamta įkvepia likusius

Kai būsi neramus, bet esi atsipalaidavęs

Kai esi savim per visas kartas

Kai gyveni ten, kur nėra laiko, bet yra stichijos

Kai aplink nėra žemės, šiaurė giliau išvagoja veidus

Eggert Petursson

Kai Visata žvelgia į save veidrodyje..





..ir negali nustoti į save žiūrėti,

Glostant skruostus baltais pirštais,

ant sniego išteka spalvotas Vidinis karštis.

Tundra atsimerkusiųjų akimis įsisuka į mano akiračius,

taip stipriai, kaip užpustyti čiobreliai kvepia po sniegu.

Šiluma ir spalvos kruta žolynuose po Eggert Petursson sparnais kaip ir karšti įspūdžiai iš Islandijos.