"Laimingi" žmonės švenčia

Kai aliejus ir kraujas spingsulėse baigės, Niliūnas,
Atiduodamas daiktams sielą.
Ir atspindėdamas Ilgesį - Princą,
kuriame vaikštau batais purvinais lyg vyras, rašo:

Kokie silpni ir vaikiškai laimingi žmonės!
Jie blaškos amžinai, nerasdami kažko
Ir verkia kaip vaikai, nubudę iš keistos sapnų kelionės,
Ir bėga kaip vaikai sapnų šalies ieškot.

Kokie laimingi jie, iš tos šalies sugrįžę!
Pavargę nuo šviesos, jau vakaru girti,
Susėdę prie ugnies, nebeiti niekur pasiryžę
Ir taip gyventi prie liepsnos arti.

Kai gyslos vėl namų tylos ir kvapo prisisunkia
Ir juodos vyšnios ima budinti rūsčia daina,
Jie vėl, atplėšę nuo grindų dulkėtas kojas sunkiai,
Išeina, nes kelionė amžina.

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų
(Pamišęs aidas klykia šuliny)
Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų
Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,

Dar netikėdami, kad amžinai parėjo,
Kad niekad niekur iš namų nebeis, –
Ir, glostomi drėgna ranka tylaus vaikystės vėjo,
Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

Nemeikščiai, 1942