...upelio, kurs bedugnėn krinta,
Vandeny stebėdamas save,.." 

Šiandien rytą atsiguliau mindžiotoj miško duobėj ir balsu pravirkau, bet turbūt ir pati negirdėjau. Apie tai, kaip aukštai išnešiojo mane tie laukai, kuriuose aš basa į skylėtus stulpus kabarojau. Apie tai, kiek teisybės yra po kaimiečio rašytojo lova, apklota močiutės skara.

Pabudau ir galvojau, kad trūksta man lauko, žolės ir pelės po grindim šiam baltam, steriliam kambary. Ir stiprybės aplink, kiek žiūri - namatyti - kad išeiti iš miesto savojon širdin - turi pinigus ar ten ką nors dar krapštyti. Ir matau, kad nežino, kur augo mieste, ką iš tikro mums reiškia mylėtis su lauko dvasia. Todėl myliu kiekvieną, kurį suprantu. Kaip ir tu. Ir tatai štai supratus, sumąsčius - ant knygos krentu ir užraudu iš meilės tą patį paskaičius ties penkioliktu jo sonetu. 

15

Kai pavargęs keleivis

Susimąsto kely,

Praeities grožio deivė

Kaip dvasia subtili

Jam parodo tėvynę

Ir laukus gimtinius,

Kad pravirktų atminęs

Palaidūnas sūnus

Savo ramiąją dalią

Ir sugrįžtų vėl jon

Į pavasarį žalią.

Klaust savęs jam belieka:

Kur veržies? - Tuštumon.

Ką surasi ten? - Nieko.

Šarnelė 1944.I.17

I

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,

Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos - aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

Galvojau apie juos, parimęs pakėlės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs.
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

II

Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai

Ir atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais klojo parkus ir gatves.

Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.

Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.

Lyg dulkė gatvių sukūry aš pritapau prie nešančios srovės.