Kaip vandens įsigėrusi, ištižusi žemė, laukianti šalčio žiemos

Apie Akis, už kurių stūgso neišvengiamų rūpesčių ir jaudulio kalnai. Apie žmones, kurie šiandien stovi prieš tave, o vakar stovėjo prie mirtinai sergančios mamos lovos, apie žmones, kurie šiandien geria su tavimi arbatą, o vakar gėrė raminamuosius, galvodami apie žmones, su kuriais negali būti; apie žmones, kurie prieina ir pasako, kad galvojo vakar apie tave, nors tu netiki, kad gali būti reikšmingas jų gyvenime; pasimuistai; apie žmones, kurie neištraukia tavęs iš tavo pasaulio, o į jį įeina patys ir jį nuspalvina milijonais spalvų, o tavo veidą padaro šviesų ir sklidiną džiaugsmo; apie žmones, kuriems tu nesi įsipareigojęs; apie tuos, kuriems tu esi įsipareigojęs - t.y. - apie visus; apie tuos, kurie šiandien nežino, kodėl tai daro, nors norėjo visai ko kito; arba nežino ko norėjo, nes niekada savęs neklausė; apie žmones, kurie rizikuoja ir išvyksta į niekur, vidury nakties susistabdę pakeleivingą automobilį; apie žmones, kurie susikausto, išgirdę telefono skambutį; apie žmones, kurie jį išgirdę tampa sąmoningesni, nes suteikė jam visai kitokias asociacijas; apie žmones, kurie kalbasi su savimi; apie žmones, kuriems tu nori papasakoti kaip jautiesi, bet esi per daug nuo jų atitolęs arba nesi taip arti, kad jie išgirstų; apie žmones, kurie moka klausytis. Esu visur.

Aš labai labai gerbiu tuos, kurie būdami aukštos sąmonės, sugeba išeiti į mus.

Ačiū Jums. Aš kada nors įvertinsiu viską, kas vyksta, bet dabar turiu pailsėti, kaip dabar kur atšilus orams, vandens įsigėrusi, ištižusi žemė, laukianti šalčių. Ir bandyti išleisti vieną kitą dygelį. Kada nors.