Sidabrinis sidabrinės lūšies rytas Vaikystės obely

Jono Meko Šilima

*
Ir
stoviu
nuogas
vėl
aš
tarp
daiktų
ir
pradžioje

klausdamas,kur

aš

esu

ir 

kas 

esu, 

bandydamas

bandyda-

mas

įsi-

klausyt

į

tylumą,

bet 

tegirdėdamas

tik

begalinę

daiktų

gilumą

Jonas Mekas, Poezija, 1971. Vilnius

*

Kaip ji susijaudina, kai aš grubiai atsakau, kaip ji pakyla ir eina surenka lėkštes nuo stalo, palaisto storus amarilius ir intuityviai pasiūlo pagalbą, kai aš su menininko pasigėrėjimu bandau užkurti ugnį. Kaip jie sunerimsta, kai sužino, kad mano mintys supančiotos, o dėl to nejuda ir rankos bei kojos. Kaip jie nejaučia, kad turi milžinišką jėgą mane susigrąžinti po dienos - kelių, kuomet į mane pradeda smelktis kišimasis, rūpestis, nuplėšiantys nuo galvos kepurę lyg deginantys šiaurės vėjai ir apnuoginantys mano išbailėjusią nuo miesto žmonių elgesio krūtinę bendravimui namuose - tikroje bendruomenėje, kur nereikia saugotis, nereikia savęs įrodinėti, nereikia žaisti konkurencinių ir pasitikėjimo vienas kitu tikrinimo, pažinimo žaidimų. Lyg per didžiausius skausmus plikai ir pažeidžiamai man per viršugalvį į stuburą grūstų kalvėj nukaltą sidabro strypą. Ir suprantu, kaip to galima bijoti. Ir kaip to bijo tie, kurie niekada to neturėjo. Kad nepažįstama tai yra net jautriausiam miesto žmogui - būtis be vardo įrodinėjimo, būtis buriant rankomis iš Žemės, o ne iš Knygų, joga Saulei leidžiantis ir kylant su šventomis gaidžių giesmėmis ir galvijų bliovimais. Nepažįstama ir atgrasi, nes kažkaip grubi, lendanti į pačią gyvastį, gėdinanti ją, yra stiprybė žmogaus, kuris savo rankomis - darbais - buvimu be perstojo jungiasi su aplinka. 

Nepažįstama jiems yra tai, kaip man vinkšnos palaukėse. Kaip ir šitie ties manim nebuvę Jono Meko vaikystės pasaulio skystumai:

*

"Jūs nešat su savim skalbėjų daineles, 

žūklautojų tinklus ir pilkus medžio tiltus, 

ir mėlynas, šiltai pakvipusias naktis, 

kai iš lankų išplaukia lengvos rūko juostos

ir girdisi supančiotų arklių kanopos."

"kvepia žuvimis ir akmeninėmis brastomis."

"kur prie sunkių medinių ąžuolo stalų,

apdėtų mėsa, duona ir šaltais žalibarščiais, 

laukia grįžtančių piovėjų moterys."

"Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas, 

ar žiemą - tolimi, lengvi važių varpeliai,

ir durų girgždesys, šunų lojimas, 

ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai, 

arklio kojos ant suplūkto molio...

O vakarais - tolimas dainavimas..."

"Tai jas sekiau, tai jų ratelio ūžesį

girdėdavau savo vaikystės metuose, 

beburzgiantį per ilgus rudenius, per

gruodžio vakarus, 

kai pasilenkusios, vienodai, 

ir paseilindamos pirštą, mindavo ratelį, - "

"Ak, kvepės ant kūno baltas linas, 

balto lino drobė"

"(gerai išbrinko stebulės upelyje 

po gluosniu) -..."

*

Paauglystėje, radusi po gluosniu Dubysoj vežimo ratą labai sunerimau. .. Bėgau rodyti tėčiui. Kažko neturėjau. Turėjau jau kažką kitą. Tik tas kažkas daug bailesnis buvo ir yra.

Epizodai iš Idilių. Ko gero viena nuostabiausių poezijos knygelių. Mažytė Biblija. Apie Namus. Jono Meko psichikai formuotis.

*

Tas, kuris užkuria ugnį, 

Namuose jaučiasi tikruoju

Šeimininku.

Jaudinantis dusulys:

"VANDENIU noriu

šaukt tave,

taip paprastą,

taip skambančią -- --

kaip tulpė

ar lauko žėrutis, 

žėrintis, 

atviras."

*

4 pasaulio suvokimo būdai. C. G. Jungas

"Bandau trumpai perteikti skaitytojui savo paties pirmuosius įspūdžius, kai pradėjau stebėti daugybę sutiktų žmonių. Greitai man tapo aišku, kad tie žmonės, kurie naudojasi savo protu, yra tie, kurie mąsto - t.y. kurie savo intelekto sugebėjimus naudoja bandydami prisitaikyti prie žmonių ir aplinkybių. O lygiai taip pat inteligentiški žmonės, kurie negalvoja, yra tie, kurie ieško ir randa savo kelią "jausmais".

"Jausmas" yra žodis, kurį reikia paaiškinti. Pavyzdžiui, vieni sako "jausmas", kalbėdami apie emocijas (atitinka prancūzišką žodį "sentiment"). Bet tas pats žodis vartojamas "nuomonės" reikšme; pavyzdžiui, pranešimas iš Baltųjų Rūmų gali prasidėti: "Prezidentas mano (angl. feels)..." Be to, žodis gali būti vartojamas apibūdinti intuiciją: "Aš jaučiu, tarsi..."

Kai vartoju žodį "jausti" kaip priešybę žodžiui "mąstyti" ("galvoti"), turiu galvoje vertybinį sprendimą: priimtinas ar nepriimtinas, geras ar blogas ir t.t. Pagal šį apibrėžimą jausmas nereiškia emocijos (kuri pagal žodžio reikšmę yra nevalinga). Jausmas, kaip aš tai suprantu, yra (kaip mąstymas) racionali (t.y. tvarkanti) funkcija, tuo tarpu intuicija yra iracionali (t.y. suvokianti) funkcija. Kadangi intuicija yra nuojauta, tai negali būti sąmoningo veiksmo produktas; tai greičiau nesąmoningas įvykis, kuris priklauso nuo skirtingų išorinių ir vidinių aplinkybių, o ne nuo sprendimo. Intuicija labiau primena juslinį suvokimą, kuris taip pat yra iracionalus įvykis, kadangi priklauso daugiausia nuo objektyvių stimulų, kurie atsiranda dėl fizinių, o ne dėl intelektualinių priežasčių.

Šie keturi funkciniai tipai atitinka akivaizdžius būdus, kuriais sąmonė orientuojasi į patirtį. Jutimas (t.y. suvokimas juslėmis) praneša, kad kas nors egzistuoja; mąstymas pasako, kas tai yra; jausmas pasako, ar tai priimtina, ar ne; intuicija pasako, iš kur tai ateina ir kur eina."

bosyme nožkami

Brangūs geri žmonės, brangios akimirkos, kuomet jie atrodo geri. 

Juokinga duoti pažadus ir juos priimti, - jau vien dėl to, kad viskas kinta.

Dažnai mūsų dėstomos teorijos mumyse taip ir lieka teorijomis, o žmonėms, kuriems jas perduodame, tampa praktika.

Kartais, žmonės geri, kuria nuostabiai gražią, švelnią, gyvą muziką. Tokie man yra MAOK. Paklausykit:

Pavasariui: Путешествие с Домашними Животными

 

Alice Miller

Gerbti jausmus.

Išgedėti žaizdą, kad nepatyrei meilės toks, koks buvai

Jam reikėjo pasibaisėjusių akių

Ypatingas jautrumas nesąmoningiems kitų žmonių signalams.

Negalime iš tikrųjų mylėti, jei mums nevalia matyti tiesos apie tėvus ir aplinkinius, mus pačius. Galime tik elgtis taip, tarsi mylėtume.

Aš priklausau nuo kitų žavėjimosi manimi.

Depresija signalizuoja apie išstumtą poreikį. Kai jį atrandi, ji išnyksta.

Visą gyvenimą bijojome ir gynėmės nuo to, kas apskritai jau negali įvykti, nes įvyko mūsų gyvenimo pradžioje. ..

Tarsi asmenybė parodo tik tai, ko iš jos norima ir susitapatina su tuo, ką rodo.

Tylus pasikėlimas ir tyli panieka kitiems. .. Nearogantiškas narcisas.

Žavėjimasis laimėjimais ir tėra žavėjimasis laimėjimais, bet ne manimi.

Man nedavė ramybės mintis, kad bažnyčia tris šimtus metų neleido skelbti Galileo Galilei atradimo ir priverstas atšaukti tiesą jis apako.

"I describe pictures of people, use histories of them as mirrors. And then many come and say, `This is exactly what I felt all my life but couldn't say.' I don't want to be a guru. I don't want people to believe me. I only encourage them to take their own experience seriously."

Alice Miller

penkios nelaimės ir dvidešimt priežaščių

trys pritūpimai, šeši spinduliai, aštuoniolika šviesos brolijos sprendimų, du vyrai, trys moterys ir superherojaus mitas mazgojant Jėzui Kristui kojas arba lėkštes, penkios nelaimės ir dvidešimt priežaščių. ..

Nevernamed the Mind

Comfortable in her inner blackness

Penelope Dinsmore?

*

Švyturys 

ant krantinės

Tyluma dega vėsios krūtinės.

Horizonte

Susilieja veidai su jūra.

***

Nedrąsu nardyti,

Kol nepažįstu dugno. 

Neriu,

Nes pasitikiu,

Tuo, kokį gylį

Matau.


Bijau

Braidyti ten,

Kur aišku,

Kad supjaustysiu.

***

Įlipti ir Išlipti

yra šalta.
  

 ***

Galimybės

Išspręstos.


Nesuprantami sprendimai

Yra Nevalingi.

Ne mano.

***



***

Neriu, nes

Pyktis ir liūdesys

Nesveria,

Kai yra vandenyje.

***

Sudėtinga

Išmokti plaukti

Kitame žmoguje.
   
***

***

Kai neina pašalinti svetimkūnio,

Užauga audinių vėžys,

Arba kriauklėje perlas.

***

Laivas butelyje,

O butelis jūroje.

 
Potvynis reiškia,

Kad atsipalaidavo

Butelio kaištis.


Jeigu iš visų jėgų

Stengsiesi jį užtaisyti,

Vėl gimsi butelyje.

Banginiu.


Jeigu neišdrįsi atsidaryti,

Užplūs nepakeliamas

Žinojimas.

Kad skęsti.

***

***

Einu maudytis į

 Jūrą ir kiekvieną lašelį

Per kurį, nutįsusį iš čiaupo,

Matau neiškreiptą

Pasaulį. 

***

Kažkas pasąmonės 

vandenyne

Skaudžiai paliečia

Kojas. 

* 

Norisi tikėti, bet gaunasi žinoti

Kaip tu visa tai
Matysi po 5 metų?

Vejuosi save,

Nes jau aplenkiau
Medį, po kuriuo
Susitarėm. 

Stiklo karoliukai

Dūžta delnuose.

Aš renkuosi. 

Renkasi mane.

Norisi tikėti,

Bet gaunasi žinoti. 

Kad Mintimis ir maldomis

aš pas Kiekvieną ateinu.

Kažkas čia ne taip -

Plytos mėlynos, 

O žmonių pasirinkimai

Plaka sidabru.

Tebūnie 

palaikymas,

Supratimas ir Meilė

Tokia, kokią Sau

Galiu duoti.
O Jūs -
Imti.

 *

Visa tai praeis

Viskas kinta. Neaišku, ką vieną dieną aš manysiu apie Tave, o Tu apie mane kitą.
Galbūt Tu kilsi mano akyse, galbūt aš krisiu. Ir atvirkščiai. Ir visa tai gali įvykti kiekvieną kartą, kai susitinka mūsų šerdys - pavidale kūnų ar mintyse. Bet visi mes patyrę, kad labai neigiamas emocijas mumyse generavęs žmogus vieną dieną gali tapti paveikslu.
 

O tiesiog, sąmoningas kitime, Tu mane priglausk Tavęs pačio suvokime. Palik man stebėti tai, kas vyksta. Palik man suvokti, kaip aš mainausi per savo vaidmenis įvairių žmonių ir žvėrių gyvenime.

Skilimas prieš
Susijungimą

Asociacija prieš
Kūrybą

Nerimas prieš
Aiškumą

Saviapgaulė prieš
Atsakomybę

Baimė prieš
Akis. 

And how difficult it is to be simple!

"Kai aš pamačiau akmenį – sušukau – tai mano akmuo – aš turiu jį turėti."

Popierius ir žodžiai man buvo ne viskas, reikėjo kažko daugiau. Kažką atradau akmenyje. Tai buvo "Towerio", kurį sau pasistačiau Bollingene, pradžia. Poilsio jausmas čia vyravo nuo pat pradžios. Tai atstovavo motinišką širdį. Savo kambaryje jausdavausi savimi. Raktą nuo jo visuomet laikydavau prie savęs. Niekas negalėjo ten įeiti be mano leidimo. Per metus aš ištapiau savo namo sienas ir taip išreiškiau manyje glūdinčius man rūpinčius pasąmoninius dalykus. Neįvedžiau elektros ir rūpinausi židiniu. Vakarais deginau senovines lempas. Vandenį pumpuodavau iš šulinio. Kapoju malkas. Šie paprasti aktai padaro mane paprastu

And how difficult it is to be simple!

Bollingene tyla supa mane girdimai. As gyvenu kuklioje harmonijoje su gamta. Čia mintys pakyla į paviršių, jomis galima užlipti atgal į šimtametę praeitį ir atitinkamai numatyti ateitį.

1950 m. Jungas pastatė monumentą Toweriui, išreikšdamas tai, ką šis pastatas - kūrybinė erdvė - jam reiškia.

Drąsa -
abipusė.

Sparnai
vandenyje.

Skausmas
Auga
Kartu su
Žmogumi.

Vienodi gali
Norėti
Būti skirtingi.

Skirtingi
Negali norėti
Būti vienodi.

Laikas
Gali būti ilgas,
Tada,
Kai sutrumpėja.

Paukščiai nutyla,
Kai Saulė 
Aukščiausiam taške. 

Carl Jung: The Wisdom of The Dream

Susidariau įspūdį, kad Austrija bei Šveicarija savo lopšyje XX a. viduriu pradedant, supo garsiausius Europos mąstytojus tokius kaip Froidą, Adlerį, Franklį, Jungą ir kt. 

Artima Franklio ir Jungo mąstysena. Bendra jiems tai, kad žmogus ieško prasmės labiau negu viso kito. Skirtingai abu žmonės priėjo vienos išvados. Vienas merdėdamas koncentracijos stovykoje, o kitas gyvendamas pilaitėje ant ežero kranto.

Jungo pasaulis kaip jis pats sako, prasideda svajonėse ir sapnuose, o jis gyvena pasaulyje. Ir man galbūt net šiek tiek nejauku apie jį kalbėti. Nes jis žaisdavo vienas. Kažkodėl norisi, kad jis ir liktų vienas su savo pasauliu ir dalykais, kurių žmonės nežino ir dažniausiai nenori žinoti, nes kaip jis įvardino - jo darbą tęs tie, kurie kenčia. Tą darbą, atskleidžiantį sąsajas tarp įdomiausių dalykų: tarp mitologijos, kurią nagrinėja per mentalinės archeologijos prizmę ir pasąmonės (asmeninės ir kolektyvinės). 

"Viskas, ką aš žinau, bet apie ką šiuo metu negalvoju, viskas, ką aš suvokiau, bet šiuo metu esu užmiršęs, viskas, į ką reagavo mano pojūčiai, bet nepastebėjo sąmoningas protas, viskas, kas neatkreipė mano dėmesio, bet mane veikė, yra pasąmonės turinys."

"Pasąmonė yra pasąmoninga – slėpininga – nesuvokiama. Mes negalime sukurti pasąmonės modelio, nes jo negalime suvokti."

Jungas buvo tikras, kad žmogus nėra „pilnas“ be gyvenimo mitologijos arba religijos. Skirtingai nuo vakariečių - gentinės bendruomenės žmonės anot jo daug labiau jaučia gyvenimo prasmę. Jungo analistai taip pat dalinasi tuo pačiu įsitikinimu.

Nesenstantis ir universalus yra ir Herojaus mitas - sukuriantis vietą žmogaus gyvenimo prasmei. Psichologai akcentuoja, kad svarbu kurti naują - savąjį mitą. Taip pat, jeigu tu supranti savo sapnus ir fantazijas – gali rasti savąją - reflektuoti – atsisukti atgal. Jeigu negali pasiimti užuominų – gyvenimas muš tave. 

Dar keletas gražių dalykų:

*

Aukščio metafora įvairiuose mituose atitinka siekiamą aukštą mentalinę būseną. Jeigu išmodeliuotume Olimpo kalną...

*

Vyro ir moters pasąmonėje yra nesąmoningas archetipinis vyriškų ir moteriškų savybių potencialų rinkinys, pasireiškiantis kaip Anima (mergelė) vyro ir Animus (vyras) moters pasąmonėje. Šešėliai, su kuriais mes susiduriame. Animus pasireiškia moterų sapnuose, pvz., kaip paslaptingas ir žavus meilužis, tėvo figūra, dvasininkas, profesorius, princas, burtininkas ir pan. arba mergelė panašiuose vaidmenyse (vyrams). Kaip ir visi archetipai jis gali veikti tiek pozityviai, tiek negatyviai. Tokie įsivaizdavimai, kokie TURI BŪTI Anima arba Animas – atneša daugiausiai skausmo.

*

Kiekviena gera idėja ir kūrybinis darbas yra vaizduotės palikimas. Be žaidimo su fantazija negimsta jokie kūrybiniai darbai.

 *

Nemirksintis Serpantinas (žaltys, gyvatė) mitologijoje naudojamas kaip Awakening'o (nepaskendusios Diurgos Iliuzijoje sąmonės) simbolis. 

Peter Birkhäuser

The first step in making an omelette is breaking the eggs.

While a firestorm rages over the earth, and all seems to be destroyed, there is a new being hidden in the depths, a new life which will emerge in the "fullness of time."

"The eyes of the centuries are upon you."

"How can anyone see straight when he does not even see himself and the darkness he unconsciously carries with him into all his dealings?"

"There is no light without shadow and no psychic wholeness without imperfection. To round itself out, life calls not for perfection, but for completeness; and for this the 'thorn in the flesh' is needed, the suffering of defects without which there is no progress and no ascent."

"If God is kind, he will send us a neurosis."

"One does not become enlightened by imagining figures of light, but by making the darkness conscious. The latter procedure, however, is disagreeable, and therefore not popular."

Wisdom looks out over a dark world, in which there is only a glimmer of light. But the wisdom symbolized by this huge owl is there for all who have eyes to see.

"Man needs difficulties, they are necessary for health. The serious problems in life are never really solved. If ever they should appear to be so, it is a sure sign that something has been lost. The meaning and purpose of a problem lies not in its solution, but in our working at it incessantly. This alone keeps us from petrificationand stultification."

Like the phoenix, new life emerges from the ashes.

Šie ir kiti Peter Birkauser darbai su Jungo bei Dean Frantz komentarais yra čia