"Kai aš pamačiau akmenį – sušukau – tai mano akmuo – aš turiu
jį turėti."
Popierius ir žodžiai man buvo ne viskas, reikėjo kažko daugiau. Kažką atradau akmenyje. Tai buvo "Towerio", kurį sau pasistačiau Bollingene, pradžia. Poilsio jausmas čia vyravo nuo pat pradžios. Tai atstovavo motinišką širdį. Savo kambaryje jausdavausi savimi. Raktą nuo jo visuomet laikydavau prie savęs. Niekas negalėjo ten įeiti be mano leidimo. Per metus aš ištapiau savo namo sienas ir taip išreiškiau manyje glūdinčius man rūpinčius pasąmoninius dalykus. Neįvedžiau elektros ir rūpinausi židiniu. Vakarais deginau senovines lempas. Vandenį pumpuodavau iš šulinio. Kapoju malkas. Šie paprasti aktai padaro mane paprastu
And how difficult it
is to be simple!
Bollingene tyla supa mane girdimai. As gyvenu kuklioje
harmonijoje su gamta. Čia mintys pakyla į paviršių, jomis galima užlipti atgal į šimtametę praeitį ir atitinkamai numatyti ateitį.
