Jono Meko Šilima

*
Ir
stoviu
nuogas
vėl
aš
tarp
daiktų
ir
pradžioje

klausdamas,kur

aš

esu

ir 

kas 

esu, 

bandydamas

bandyda-

mas

įsi-

klausyt

į

tylumą,

bet 

tegirdėdamas

tik

begalinę

daiktų

gilumą

Jonas Mekas, Poezija, 1971. Vilnius

*

Kaip ji susijaudina, kai aš grubiai atsakau, kaip ji pakyla ir eina surenka lėkštes nuo stalo, palaisto storus amarilius ir intuityviai pasiūlo pagalbą, kai aš su menininko pasigėrėjimu bandau užkurti ugnį. Kaip jie sunerimsta, kai sužino, kad mano mintys supančiotos, o dėl to nejuda ir rankos bei kojos. Kaip jie nejaučia, kad turi milžinišką jėgą mane susigrąžinti po dienos - kelių, kuomet į mane pradeda smelktis kišimasis, rūpestis, nuplėšiantys nuo galvos kepurę lyg deginantys šiaurės vėjai ir apnuoginantys mano išbailėjusią nuo miesto žmonių elgesio krūtinę bendravimui namuose - tikroje bendruomenėje, kur nereikia saugotis, nereikia savęs įrodinėti, nereikia žaisti konkurencinių ir pasitikėjimo vienas kitu tikrinimo, pažinimo žaidimų. Lyg per didžiausius skausmus plikai ir pažeidžiamai man per viršugalvį į stuburą grūstų kalvėj nukaltą sidabro strypą. Ir suprantu, kaip to galima bijoti. Ir kaip to bijo tie, kurie niekada to neturėjo. Kad nepažįstama tai yra net jautriausiam miesto žmogui - būtis be vardo įrodinėjimo, būtis buriant rankomis iš Žemės, o ne iš Knygų, joga Saulei leidžiantis ir kylant su šventomis gaidžių giesmėmis ir galvijų bliovimais. Nepažįstama ir atgrasi, nes kažkaip grubi, lendanti į pačią gyvastį, gėdinanti ją, yra stiprybė žmogaus, kuris savo rankomis - darbais - buvimu be perstojo jungiasi su aplinka. 

Nepažįstama jiems yra tai, kaip man vinkšnos palaukėse. Kaip ir šitie ties manim nebuvę Jono Meko vaikystės pasaulio skystumai:

*

"Jūs nešat su savim skalbėjų daineles, 

žūklautojų tinklus ir pilkus medžio tiltus, 

ir mėlynas, šiltai pakvipusias naktis, 

kai iš lankų išplaukia lengvos rūko juostos

ir girdisi supančiotų arklių kanopos."

"kvepia žuvimis ir akmeninėmis brastomis."

"kur prie sunkių medinių ąžuolo stalų,

apdėtų mėsa, duona ir šaltais žalibarščiais, 

laukia grįžtančių piovėjų moterys."

"Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas, 

ar žiemą - tolimi, lengvi važių varpeliai,

ir durų girgždesys, šunų lojimas, 

ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai, 

arklio kojos ant suplūkto molio...

O vakarais - tolimas dainavimas..."

"Tai jas sekiau, tai jų ratelio ūžesį

girdėdavau savo vaikystės metuose, 

beburzgiantį per ilgus rudenius, per

gruodžio vakarus, 

kai pasilenkusios, vienodai, 

ir paseilindamos pirštą, mindavo ratelį, - "

"Ak, kvepės ant kūno baltas linas, 

balto lino drobė"

"(gerai išbrinko stebulės upelyje 

po gluosniu) -..."

*

Paauglystėje, radusi po gluosniu Dubysoj vežimo ratą labai sunerimau. .. Bėgau rodyti tėčiui. Kažko neturėjau. Turėjau jau kažką kitą. Tik tas kažkas daug bailesnis buvo ir yra.

Epizodai iš Idilių. Ko gero viena nuostabiausių poezijos knygelių. Mažytė Biblija. Apie Namus. Jono Meko psichikai formuotis.

*

Tas, kuris užkuria ugnį, 

Namuose jaučiasi tikruoju

Šeimininku.

Jaudinantis dusulys:

"VANDENIU noriu

šaukt tave,

taip paprastą,

taip skambančią -- --

kaip tulpė

ar lauko žėrutis, 

žėrintis, 

atviras."

*