Anders Zorn

Anapus lelijų
Nepramintas krantas

Nejudanti ugnis

Nesibaigianti
žmonių žvejonė.

Šiapus -

Neužverdantis nuo
Minčių vanduo.

Pasaulių vaivorykštės (nuotr. Egidijaus V.)

Pasauliai skiriasi vienas kito spalvų derme ir švytėjimo intensyvumu - vaivorykšte

Taip atrodo Žemė kito pasaulio akimis,

kai viskas nereikšminga ir juokinga.

Tame kitame pasaulyje švytėjimas yra vidinis,

o  juoda spalva visada turi atspalvį.

Purpurinė yra vedančioji,

kaip ryškumas yra lydintysis...

Per savaitę šios spalvos turėtų išblukti, o tu - sugrįžti

namo, kur vaivorykštėje spalvos nėra elektrinės,

užsimiršęs, kad ten nematei šaltos žydrai baltos...

Brangus žmogus

Ploni kaip popieriaus lapas
Ir balti kaip dangus.

Atrandame vienas kitame
Tamsų paukščio šešėlį,
Už sausgyslių traukiantį
Į Šiaurę.

Kaip raudona prieš mėlyną
Vienas prieš kitą
Kaip prieš Saulę.

Ploni kaip popieriaus lapas
Ir liūdni kaip brangus
žmogus.

Įšūkis

Atrask save nesikartodamas!

Mikhail Evstafiev

The space and time around us

Village under dream sky

A year after now

Learning to fly

Falling

Be pavadinimo

Skaitytojas

Ežeras, kurio dugnas siūbuoja.
Pušų šaknys tamsiame įkvėpimų vandenyje.
Tyliu ant kranto. 
Vis dar dreba mėlynos lūpos.

Kitoje pusėje
Baltas medis raudonoj arkoj.
Mano pasiekimas.

Tai mano nežaliuojantis, bet 
Gyvas paminklas.
Įriams, kurie padeda atsispirti 
Nuo svetimo kranto.

Nes

Saulė leidžiasi nešvariais švirkštais.

Alkanas mėsos nuo savų kaulų.

"Laimingi" žmonės švenčia

Kai aliejus ir kraujas spingsulėse baigės, Niliūnas,
Atiduodamas daiktams sielą.
Ir atspindėdamas Ilgesį - Princą,
kuriame vaikštau batais purvinais lyg vyras, rašo:

Kokie silpni ir vaikiškai laimingi žmonės!
Jie blaškos amžinai, nerasdami kažko
Ir verkia kaip vaikai, nubudę iš keistos sapnų kelionės,
Ir bėga kaip vaikai sapnų šalies ieškot.

Kokie laimingi jie, iš tos šalies sugrįžę!
Pavargę nuo šviesos, jau vakaru girti,
Susėdę prie ugnies, nebeiti niekur pasiryžę
Ir taip gyventi prie liepsnos arti.

Kai gyslos vėl namų tylos ir kvapo prisisunkia
Ir juodos vyšnios ima budinti rūsčia daina,
Jie vėl, atplėšę nuo grindų dulkėtas kojas sunkiai,
Išeina, nes kelionė amžina.

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų
(Pamišęs aidas klykia šuliny)
Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų
Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,

Dar netikėdami, kad amžinai parėjo,
Kad niekad niekur iš namų nebeis, –
Ir, glostomi drėgna ranka tylaus vaikystės vėjo,
Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

Nemeikščiai, 1942

 

Ragnar Axelsson

Kai namo sugrįžusios mintys atsigręžia atgal

Kai nepasieki gyvybiškai svarbaus kranto

Kai plaukuose maišosi priešpriešiai vėjai su aistra gyventi

Kai nebelieka minčių, tik būtinybė išlikti psichikoje

Kai per žmogų gamta įkvepia likusius

Kai būsi neramus, bet esi atsipalaidavęs

Kai esi savim per visas kartas

Kai gyveni ten, kur nėra laiko, bet yra stichijos

Kai aplink nėra žemės, šiaurė giliau išvagoja veidus