Praleidžianti baimė

Kaip tikėjimas, 
Savo negalėjimu atsirasti
Sau prieš akis.

Besipurtanti nerimą, 
netikinti Savimi
tikinčioji amžinybe.

Prie Tavęs

Kažkodėl noriu, kad būtum tamsus

Kaip serbentai,

Kaip mintys, kurias Tu suvaldysi

Savo šviesa, sklindančia iš mano širdies.

Mes su Tavimi susitiksim po 30 metų, 

Kai būsi toks kaip aš - 
išaugęs į Mišką
Žmonių.

Linkiu Tau visko, ką Tu turėsi

Kur tu esi dabar?

Ten, kur jeigu 
Yra koks nors tikslas, 
Tai nebent užaugti.

Kaip užauga klubais 
Siūbuojanti jūra 
Arba sunoksta žemė.

Ten, kur jeigu 
Yra koks nors tikslas
Tai nebent užaugti

Mirčiai.

Ir pagroti šiek tiek 
Pianino šešėlyje
Su liepom.

Aš Tau noriu tiek daug papasakot, kad bijau, jog vieną kartą taip ir pasakysiu.

Į Angelus

Aš gyvenu Tave
išgiedodama glėbius, į kuriuos myliu,
ir tą nelaimėjimą bei geismą
atgal į sprendimą
neturėti, bet mokytis!

Apie bėgimą Jų į mane
ir apvirtimą atgal
į Angelus.

Užrašai į sapnų deltas

Siela, kuri peršviečia
Odą
Ir Tavo senųjų švelnumo leidyklų
Kvapas,
Pirmąsyk šitaip atiduodami -
Iš sapnų į deltas.

Kalnais. ..

Luknė

Kai dar dešimtmetį odon gersis
Veidai, jų žodžiai, vis tie patys
Ir niekada kitokie jausmai negu iki tol,
Mano širdis bus sena, nuo per daug
Arti esančios praeities, sunkios
Savo vienodumo šešėliais ir skaidrios
Žemės Pavasariais. 

Tada suprasiu pasirinkusius savo gyvenime
Karą, tarnystę, pažeminimą,
Kelionių, raštų, knygų alkį -

Tą kvailą nuopoly į bandymą neatkartoti
Patirčių.

Ir save, atsitraukiančią į kalnus,
Palydėsiu kalnais.

Kur mūsų upės kraujo

Kur mūsų upės kraujo, iš kurių motinos audžia ateitį
Tarp žemės grumstų sėdamos nyteles,
Kur mūsų atviros širdys, iš kurių geria atviros burnos
Tarp lūpų augindamos žodžių sodybą,
Kur mūsų basos pėdos, iš kurių atsigėręs ožiukas
Virstų žmogumi?


Nei jiems tavęs. Nei tau jų tiek daug niekada nereikės.

Vis vildamiesi, kad būsi kaimas, varškė, pienas 
Ir sūris, kurio jie niekada nėra gavę,
Jie tik užmes akį į krūvą akių, užmestų ant tavęs.

Mirti iš praeities į ateitį  
iš laimės, kad gatvėj tavęs nepažįsta..

Neatsisveikinus su sodais, kurių neauginai ir nepuoselėjai, 
Su ratais, kurių nebrinkinai po lieptu.
     
Ir tavo pritivinkusios krūtys iš tikrųjų
šiandien pilnos pilko asfaltuoto pieno, 
augina gulbę, virstančią pilkuoju ančiuku.

Geguže,

Geltona geguže,
Melsvas paukšteli, 
Kodėl tu tokia tiršta
lyg juoda
būtum ir sunki
it žibučių
laukimas.

Pavasaris medžiuose krauna mintis,
Į pumpurus sukdamas tvarką,
Kaip glausti pasaulių šakas, kad

Žmonės neužstotų vienas kitam
Šviesos ir atsakymų,
Kurie

Kaip spinduliai ir paukščiai
Krauna patylėjimus tarp žemės ir dangaus
Apie keblumą to, kad tai įmanoma šioje žemėje.

Gal todėl medžiai tokie.

Atpažinimas