Kur mūsų upės kraujo, iš kurių motinos audžia ateitį
Tarp žemės grumstų sėdamos nyteles,
Kur mūsų atviros širdys, iš kurių geria atviros burnos
Tarp lūpų augindamos žodžių sodybą,
Kur mūsų basos pėdos, iš kurių atsigėręs ožiukas
Virstų žmogumi?
Nei jiems tavęs. Nei tau jų tiek daug niekada nereikės.
Vis vildamiesi, kad būsi kaimas, varškė, pienas
Ir sūris, kurio jie niekada nėra gavę,
Jie tik užmes akį į krūvą akių, užmestų ant tavęs.
Mirti iš praeities į ateitį
iš laimės, kad gatvėj tavęs nepažįsta..
Neatsisveikinus su sodais, kurių neauginai ir nepuoselėjai,
Su ratais, kurių nebrinkinai po lieptu.
Ir tavo pritivinkusios krūtys iš tikrųjų
šiandien pilnos pilko asfaltuoto pieno,
augina gulbę, virstančią pilkuoju ančiuku.
