Veidai, jų žodžiai, vis tie patys
Ir niekada kitokie jausmai negu iki tol,
Mano širdis bus sena, nuo per daug
Arti esančios praeities, sunkios
Savo vienodumo šešėliais ir skaidrios
Žemės Pavasariais.
Tada suprasiu pasirinkusius savo gyvenime
Karą, tarnystę, pažeminimą,
Kelionių, raštų, knygų alkį -
Tą kvailą nuopoly į bandymą neatkartoti
Patirčių.
Ir save, atsitraukiančią į kalnus,
Palydėsiu kalnais.
