Kalnais. ..

Luknė

Kai dar dešimtmetį odon gersis
Veidai, jų žodžiai, vis tie patys
Ir niekada kitokie jausmai negu iki tol,
Mano širdis bus sena, nuo per daug
Arti esančios praeities, sunkios
Savo vienodumo šešėliais ir skaidrios
Žemės Pavasariais. 

Tada suprasiu pasirinkusius savo gyvenime
Karą, tarnystę, pažeminimą,
Kelionių, raštų, knygų alkį -

Tą kvailą nuopoly į bandymą neatkartoti
Patirčių.

Ir save, atsitraukiančią į kalnus,
Palydėsiu kalnais.

Kur mūsų upės kraujo

Kur mūsų upės kraujo, iš kurių motinos audžia ateitį
Tarp žemės grumstų sėdamos nyteles,
Kur mūsų atviros širdys, iš kurių geria atviros burnos
Tarp lūpų augindamos žodžių sodybą,
Kur mūsų basos pėdos, iš kurių atsigėręs ožiukas
Virstų žmogumi?


Nei jiems tavęs. Nei tau jų tiek daug niekada nereikės.

Vis vildamiesi, kad būsi kaimas, varškė, pienas 
Ir sūris, kurio jie niekada nėra gavę,
Jie tik užmes akį į krūvą akių, užmestų ant tavęs.

Mirti iš praeities į ateitį  
iš laimės, kad gatvėj tavęs nepažįsta..

Neatsisveikinus su sodais, kurių neauginai ir nepuoselėjai, 
Su ratais, kurių nebrinkinai po lieptu.
     
Ir tavo pritivinkusios krūtys iš tikrųjų
šiandien pilnos pilko asfaltuoto pieno, 
augina gulbę, virstančią pilkuoju ančiuku.

Geguže,

Geltona geguže,
Melsvas paukšteli, 
Kodėl tu tokia tiršta
lyg juoda
būtum ir sunki
it žibučių
laukimas.

Pavasaris medžiuose krauna mintis,
Į pumpurus sukdamas tvarką,
Kaip glausti pasaulių šakas, kad

Žmonės neužstotų vienas kitam
Šviesos ir atsakymų,
Kurie

Kaip spinduliai ir paukščiai
Krauna patylėjimus tarp žemės ir dangaus
Apie keblumą to, kad tai įmanoma šioje žemėje.

Gal todėl medžiai tokie.