ketvirtadienis, spalio 30, 2008
iš kiaurų kišenių byra žirgai
tėvų kartos žmonėms liko leliumai. jie ir aš ! gaištu laiką rimtai įsiveldama į beprasmiškus karštus kasdienius tuščiažodžiavimus, ištraukiančius į paviršių iš vidinės ramybės. tuo tarpu daugėja gyvenimiškų skolų, kalijai tįsta kojos, sielos bankas nespėja atidarinėti sąskaitų, išdavinėti kreditų, daryti pervedimų į ateitį naujiems mano klientams, priiminėja krizendama indėlius krizės metu
kasdienybė gaišta atidėliodama paprastus sprendimus, priartindama visa, kas baigias, išėjusi į karą su širdies choru! Lela, lada, leliumai. ..
ir kodėl, lada, savo švelnia ranka mano plaukus ir širdį glostys senatvė, nors aš jos visai nemyliu? čia neiškentusi mūsų paleistuvystės, žemė p r i g l a u s mano apvalius kruopščiai lakuojamus nagučius, abgamėlius, susimetusias kūno salotas, mano rūko patalėlius, kur mirtis pasuka vaisių žemyn galva
kasdienybė gaišta atidėliodama paprastus sprendimus, priartindama visa, kas baigias, išėjusi į karą su širdies choru! Lela, lada, leliumai. ..
ir kodėl, lada, savo švelnia ranka mano plaukus ir širdį glostys senatvė, nors aš jos visai nemyliu? čia neiškentusi mūsų paleistuvystės, žemė p r i g l a u s mano apvalius kruopščiai lakuojamus nagučius, abgamėlius, susimetusias kūno salotas, mano rūko patalėlius, kur mirtis pasuka vaisių žemyn galva
trečiadienis, spalio 08, 2008
moterų armija. vyras kambariokas
seniau erzindavo knygos, kur kiekvienas žodis turi vietą ir yra reikšmingas. toks blausus tekstas, prikištas opios informacijos. sėdėdavau kur nors po krūmu su pilna burna gervuogių, akis susmeigus į tuos raidynus. ir nervuodavaus. dabar tie mano tekstai kažką panašaus primena.
sapnavau, daug žmonių, sustojusių ant saulėto, vėjuoto bemedžio smėlio kapinių kalnelio, kur ant didelių, glazūruoto cemento plokščių su akmenukais padėjo karstelį su manim ir padegė raudona liepsna, stovėjau šalia mamos ir ji tarėsi su manim, kaip mane geriau . ..laidoti. lakstė kaip per vestuves, visa pasipuošus. tada aš jai patariau tiesiog užkasti šiame smėlyje ir žmonės surinko apdegusius pajuodavusius mano kauliukus, iškasė didžiausią kapo duobę ir joje duobutę, sumetė ten ir puolė visi kas kaip moka užkasinėt. .. tai stovėdavau atokiau, tai prisiartindavau prie savo kapelio, paskui padėjau sau gėlių ir su mama grįžau namo, laidovių aptarinėt. .. pro baltas užuolaidas ant laiptinės durų įžengiau į seną medinę trobelę Vaišvydavoj. ..mama žiojosi kažką sakyti ir artūras pažadino iš ryto: "vilma, pasakyk nors vieną žodį, parodyk, kad esi čia. .."
mėtausi geltonais lapais jums po kojų, jūs mane mindot, manimi grožitės/bjauritės, mane nešatės namo, mane grėbiat su visais į vieną krūvą. .. mano krūtinės ilgisi kiekvienas reikšmingas žodis. ..visas pasaulis laukia manęs, kaip moters - gaminančios, verdančios, besirūpinančios, gydančios, viską sutvarkančios, viską žinančios, pasakinėjančios ir tuo pačiu sveikos - tai amžina mano prievolė? - tai vienos iš pačių didingiausių žabangų! jas man paspaudė visuomenė su visais savo reikalavimais, verčiančiais nuolatos įrodinėti, kad aš turiu konkrečią vertę; negana to - privalau įrodinėti, jog turima vertė duoda man teisę gyventi! veidas bąla - įvardija ribą, kur turi prasidėti ir baigtis moteris. man tai nėra neginčajamas įsakymas - aš labai drįstu juo suabejoti. apsisprendžiu padėti ir gydyti tiktais tuos, kurie leidžia man būti nuolat, net kai aš neįstengiu pasipriešinti va tokiam moters archetipui. antraip mano širdies šviesa išblės ir nebešildys. negyvus šunyčius žindys, per ilgai jungą temps, nuo kojų nusivarys - pabučiuokit savo mamą, kai jums ko nors reikės, kai ji skaitys knygą ir eikit patys nax. su savo reikalais, palikę žmogų ramyje su savimi. gal ji užsibuvo virėja, gerąją samariete, gydytoja, namų tvarkytoja, visažine, pasakinėtoja per ilgai, bergdžiai iššvaistė savo gyvybines jėgas nevykusiai santuokai su tėčiu, darbui, nebaigia. nenumalšina dvasinio bado. kur mano senolės, kurios mane išminties pamokys, ką jums padarys vakarienei?
kai didžiulę savojo aš moteris užgniaužusi dėl visuomės poveikio ir poreikių, tai vieną dieną užritina visokiausius plyšelius, pro kuriuos veržiasi jos gyvenimo šavaša - akmenų upė, po kuria upė teka Gražutės regioniniam parke; su rankute užčiaupia sielai žabtus, nei maitina, nei parėkt neduoda ir patampa džiūstančiomis apatiškomis plaštakėmis, įgyja priklausomybių ir kelią į save užmiršta tarsi amžiams. .. kita dar pagauta impulso prieštarauja spaudimui įvairiausiais būdais, užmiršdama save ir atsiduodama prieštaravimui. ir vėl. ..čia šį tą artūras sako - pirmas mano laistytuvas, kuomet lapeliai taip išplonėja, kad per juos net vilniuje prasiskverbia saulė. nesistengsiu supakuoti savo gyvenimo į dailią DOVANŲ dėžutę ir perrišti ją kaspinėliu - kad visa mano gyvybė suspausta į spyruoklę atsidurtų šešėlyje - tokią vilmantę praeitą naktį palaidojau. stuksena geniai.
sapnavau, daug žmonių, sustojusių ant saulėto, vėjuoto bemedžio smėlio kapinių kalnelio, kur ant didelių, glazūruoto cemento plokščių su akmenukais padėjo karstelį su manim ir padegė raudona liepsna, stovėjau šalia mamos ir ji tarėsi su manim, kaip mane geriau . ..laidoti. lakstė kaip per vestuves, visa pasipuošus. tada aš jai patariau tiesiog užkasti šiame smėlyje ir žmonės surinko apdegusius pajuodavusius mano kauliukus, iškasė didžiausią kapo duobę ir joje duobutę, sumetė ten ir puolė visi kas kaip moka užkasinėt. .. tai stovėdavau atokiau, tai prisiartindavau prie savo kapelio, paskui padėjau sau gėlių ir su mama grįžau namo, laidovių aptarinėt. .. pro baltas užuolaidas ant laiptinės durų įžengiau į seną medinę trobelę Vaišvydavoj. ..mama žiojosi kažką sakyti ir artūras pažadino iš ryto: "vilma, pasakyk nors vieną žodį, parodyk, kad esi čia. .."
mėtausi geltonais lapais jums po kojų, jūs mane mindot, manimi grožitės/bjauritės, mane nešatės namo, mane grėbiat su visais į vieną krūvą. .. mano krūtinės ilgisi kiekvienas reikšmingas žodis. ..visas pasaulis laukia manęs, kaip moters - gaminančios, verdančios, besirūpinančios, gydančios, viską sutvarkančios, viską žinančios, pasakinėjančios ir tuo pačiu sveikos - tai amžina mano prievolė? - tai vienos iš pačių didingiausių žabangų! jas man paspaudė visuomenė su visais savo reikalavimais, verčiančiais nuolatos įrodinėti, kad aš turiu konkrečią vertę; negana to - privalau įrodinėti, jog turima vertė duoda man teisę gyventi! veidas bąla - įvardija ribą, kur turi prasidėti ir baigtis moteris. man tai nėra neginčajamas įsakymas - aš labai drįstu juo suabejoti. apsisprendžiu padėti ir gydyti tiktais tuos, kurie leidžia man būti nuolat, net kai aš neįstengiu pasipriešinti va tokiam moters archetipui. antraip mano širdies šviesa išblės ir nebešildys. negyvus šunyčius žindys, per ilgai jungą temps, nuo kojų nusivarys - pabučiuokit savo mamą, kai jums ko nors reikės, kai ji skaitys knygą ir eikit patys nax. su savo reikalais, palikę žmogų ramyje su savimi. gal ji užsibuvo virėja, gerąją samariete, gydytoja, namų tvarkytoja, visažine, pasakinėtoja per ilgai, bergdžiai iššvaistė savo gyvybines jėgas nevykusiai santuokai su tėčiu, darbui, nebaigia. nenumalšina dvasinio bado. kur mano senolės, kurios mane išminties pamokys, ką jums padarys vakarienei?
kai didžiulę savojo aš moteris užgniaužusi dėl visuomės poveikio ir poreikių, tai vieną dieną užritina visokiausius plyšelius, pro kuriuos veržiasi jos gyvenimo šavaša - akmenų upė, po kuria upė teka Gražutės regioniniam parke; su rankute užčiaupia sielai žabtus, nei maitina, nei parėkt neduoda ir patampa džiūstančiomis apatiškomis plaštakėmis, įgyja priklausomybių ir kelią į save užmiršta tarsi amžiams. .. kita dar pagauta impulso prieštarauja spaudimui įvairiausiais būdais, užmiršdama save ir atsiduodama prieštaravimui. ir vėl. ..čia šį tą artūras sako - pirmas mano laistytuvas, kuomet lapeliai taip išplonėja, kad per juos net vilniuje prasiskverbia saulė. nesistengsiu supakuoti savo gyvenimo į dailią DOVANŲ dėžutę ir perrišti ją kaspinėliu - kad visa mano gyvybė suspausta į spyruoklę atsidurtų šešėlyje - tokią vilmantę praeitą naktį palaidojau. stuksena geniai.
pirmadienis, spalio 06, 2008
nemokantis staugti savųjų neras c.s.
ir aš nežinojau kažkada, kad yra keturi metų laikai. mokėjau mintinai vietas, kur senųjų, pusamžių pliombų kapeliuose pražys žydrės - tie žali koteliai aplipę violetiniais burbuliukais. iš eilės tas vietas lankiau, vis kur nors netikėtai prasikalusias iš po sniego gėles čiupdavau persodinėti po savo vyšnia į savo sodą - aukščiausią vertę turintys pasiklydę augalai; ..velykiniai ledonešiai gatvėmis nuo kalno, žoliavimas kiaušinių marginimui; žydinčių sodų laikas, pienių vainikas dvylikbučiam namui, neišplaunamų maikių' ir žydinčių kaštonų laikas; nardymų ant galvos nuo kažkokios kitos kaimo pacankės sprando kaulų į purviną prūdą' valandų valandom neišlendant iš vandens - artėjančių mokslo metų laikas, vaikštinėjimo po laukus laikas, važinėjimo po laukus laikas, lapių laikas; dūmais išsikėpinę laukai įgavo baisiai nelaukiamo, visa ko galą reiškiančio laiko veidą. Jame jau figūruodavo mokykla: laikas turguje.. Tai pirmas etapas, kurį gyvenime įvardijau, kaip mėnesį. Paskutinė 08'to savaitė laiku atitikdavo vieną pienių laiko dieną. viską vainikuodavo rugsėjo pirmoji, o ne šv. Kalėdos. prasidėdavo laikas, kai reikėdavo apsiauti violetinius batus ir tepti suskirdusias rankas. ciklintis.
Mano psichika ir siela irgi gyvena pagal savo ciklus, kuomet viskam ateina savas laikas: dirbti ir atsiskirti, bėgti ir pasilikti, įsitraukti ir pasitraukti, ieškoti ir ilsėtis, kurti ir brandinti, rūpintis pasaulio reikalais ir grįžti į savo sielos buveinę. Vaikystėje prigimtis seka visus šituos ciklus ir fazes. Ir aš paieškodavau prisiminimui keturlapių dobiliukų, penkialapių alyvų žiedų knygose - jie visi tada nešė simbolišką vienumą su gamtos laiku, jų RASTA baisiai daug.. . baisiai ramino ir guodė visos šios fazės, vertė mokytis savo esybės. Dabar man visuomenė jau pasakiusi, kad yra keturi metų laikai, kad aš turiu vos tris amžiaus tarpsnius - mergystę, brandą, senatvę. Ir viskas. Prasimanymas. Nešiojau neįvardinus šitą supratimą kraujyje gan ilgai. Per paskutines kelias savaites viskas susikaupė. Ir pasaulis padeda, kaip Artūras sako, net, kai visos moterys paslėptos, smarkiai praradusios savisaugos instinktą.
Mėgindama vidinės ar išorinės grėsmės akivaizdoje būti gera ir nuolanki, lygiai kaip ir stengdamasi tokiu būdu nuslėpti sudėtingą dvasinę ar gyvenimišką padėti, kurioje atsiduriu, tiesiog niokoju savo sielą. Garsiai neprieštarauti, kai degina troškimai. Kai gyva būtybė patiria prievartą - ji prisitaiko, o "atidarius duris" - kai prievarta jos atžvilgiu liaujasi, arba, kai suteikiama galimybė ištrūkti - instinktas slėptis, gelbėtis - pažeistas taip, kaip ruduo ratukuose - išsiudgomas bejėgiškumas, kuris ne tiktai verčia moteris nepamesti alkoholikų savo vyrų, kęsti engimą, sadizmą, vertimą prisitaikyti, dar kartą engimą, bet netgi daro jas nepajėgias apginti tai, kas joms brangiausia: kūrybą, meilę, gyvenimo būdą, pažiūras, teisę mąstyti.
Daugelis kolektyvų turi vieną slaptą savybę, padedančią engti dvasingas, kūrybingas moteris: visuomenė tolydžio visokiausiais būdais skatina pačias moteris "skųsti" viena kitą, šitaip pasmerkiant savo seseris (ar brolius) - populiacija nepalaiko individo raidos. gyvavedystė evoliuciškai naudinga populiacijai ir kenksminga individui. Būna, kad moteriai (ar vyrui) daromas kolektyvinis spaudimas būti ramia, nuolankia, paklūstančia, kuklia, šventąja, apsišvietusia, iššilavinusia, visapusiška. aš esu baisiai bijojusi kolektyvinio pasmerkimo, nuolaidžiavusi jo spaudimui ir per prievartą sutikusi su visais keliamais reikalavimais - tremties išvengiau, bet antipatiją vis tiek "užsitarnavau"; niekas neįvertino kaip man sunku buvo persirengti, prisitaikyti, pasidažyti - prasilaužti visus tuo kartus, kai to kolektyvas reikalavo. baisiai sunku buvo išduoti savo tikrą gyvenimą. sukėliau jam didžiulį pavojų. nesivaržydama atskleisti savąjį "aš" buvau laikoma netikusia, bloga, netaktiška, NEVALDOMA. o mano išsakyta pozicija užsitraukdavo kaltinimus. Kai atsirado elektroninis paštas, prasidėjo radikalus gydymasis ir palaikymas iš vidaus - išsibudino prigimtis, atsimerkė širdis, vėl ėmė mušti bugną. o pavasarį jau buvo metas, kai tupėdama pačioje tyriausioje lauko akyje nebegalėjau gyventi. ..mano moteris tylėjo - kai moteris tyli, apskritai niekas manyje nebedrįsta prasižioti. Dabar sveikstu. Ar mes leidžiame padėti užnešti pianiną ką tik iš po ilgos ligos, pvz., gripo atsikėlusiam iš lovos žmogui? - tikrai ne. Prašome, kad jis dar kartelį pasimatuotų temperatūrą, guldome atgal į lovą ir net neleidžiame iš jos lipti, kol iki galo nepasveiks, dar rėkiame, jeigu jis savimi nesirūpina. O kokie nenuovokūs esame sielos ciklų ligų gydyme, kokie neužjaučiantys. vienas. Va šioje vietoje gimsta vienatvė ir vienišumas - vienas - kai intymiausių ligų ribą artimiausiems reikia peržengti, kad padėti pasveikti, pasireiškia net absoliutus nežinojimas apie ją.
aš laiminga gimusi ne griežtoje aplinkoje, kur nebuvo jau įsčiose besimaudant įpirštas būsimo elgesio modelis. Buvau tiesiog laukiama. .. - visą gyvenimą. Mano piešiniukai, karpiniukai, barškinimai pianinu - bet kokia kūryba būdavo išklausoma, pagiriama, pakritikuojama - vaikystės aplinka neliko abejinga mano rutuliojimuisi. o kiek chebros pažįsta ir patys vadovaujasi draudimų nomenklatūra paklūsdami sistemai - nesu anarchistė.
Mano psichika ir siela irgi gyvena pagal savo ciklus, kuomet viskam ateina savas laikas: dirbti ir atsiskirti, bėgti ir pasilikti, įsitraukti ir pasitraukti, ieškoti ir ilsėtis, kurti ir brandinti, rūpintis pasaulio reikalais ir grįžti į savo sielos buveinę. Vaikystėje prigimtis seka visus šituos ciklus ir fazes. Ir aš paieškodavau prisiminimui keturlapių dobiliukų, penkialapių alyvų žiedų knygose - jie visi tada nešė simbolišką vienumą su gamtos laiku, jų RASTA baisiai daug.. . baisiai ramino ir guodė visos šios fazės, vertė mokytis savo esybės. Dabar man visuomenė jau pasakiusi, kad yra keturi metų laikai, kad aš turiu vos tris amžiaus tarpsnius - mergystę, brandą, senatvę. Ir viskas. Prasimanymas. Nešiojau neįvardinus šitą supratimą kraujyje gan ilgai. Per paskutines kelias savaites viskas susikaupė. Ir pasaulis padeda, kaip Artūras sako, net, kai visos moterys paslėptos, smarkiai praradusios savisaugos instinktą.
Mėgindama vidinės ar išorinės grėsmės akivaizdoje būti gera ir nuolanki, lygiai kaip ir stengdamasi tokiu būdu nuslėpti sudėtingą dvasinę ar gyvenimišką padėti, kurioje atsiduriu, tiesiog niokoju savo sielą. Garsiai neprieštarauti, kai degina troškimai. Kai gyva būtybė patiria prievartą - ji prisitaiko, o "atidarius duris" - kai prievarta jos atžvilgiu liaujasi, arba, kai suteikiama galimybė ištrūkti - instinktas slėptis, gelbėtis - pažeistas taip, kaip ruduo ratukuose - išsiudgomas bejėgiškumas, kuris ne tiktai verčia moteris nepamesti alkoholikų savo vyrų, kęsti engimą, sadizmą, vertimą prisitaikyti, dar kartą engimą, bet netgi daro jas nepajėgias apginti tai, kas joms brangiausia: kūrybą, meilę, gyvenimo būdą, pažiūras, teisę mąstyti.
Daugelis kolektyvų turi vieną slaptą savybę, padedančią engti dvasingas, kūrybingas moteris: visuomenė tolydžio visokiausiais būdais skatina pačias moteris "skųsti" viena kitą, šitaip pasmerkiant savo seseris (ar brolius) - populiacija nepalaiko individo raidos. gyvavedystė evoliuciškai naudinga populiacijai ir kenksminga individui. Būna, kad moteriai (ar vyrui) daromas kolektyvinis spaudimas būti ramia, nuolankia, paklūstančia, kuklia, šventąja, apsišvietusia, iššilavinusia, visapusiška. aš esu baisiai bijojusi kolektyvinio pasmerkimo, nuolaidžiavusi jo spaudimui ir per prievartą sutikusi su visais keliamais reikalavimais - tremties išvengiau, bet antipatiją vis tiek "užsitarnavau"; niekas neįvertino kaip man sunku buvo persirengti, prisitaikyti, pasidažyti - prasilaužti visus tuo kartus, kai to kolektyvas reikalavo. baisiai sunku buvo išduoti savo tikrą gyvenimą. sukėliau jam didžiulį pavojų. nesivaržydama atskleisti savąjį "aš" buvau laikoma netikusia, bloga, netaktiška, NEVALDOMA. o mano išsakyta pozicija užsitraukdavo kaltinimus. Kai atsirado elektroninis paštas, prasidėjo radikalus gydymasis ir palaikymas iš vidaus - išsibudino prigimtis, atsimerkė širdis, vėl ėmė mušti bugną. o pavasarį jau buvo metas, kai tupėdama pačioje tyriausioje lauko akyje nebegalėjau gyventi. ..mano moteris tylėjo - kai moteris tyli, apskritai niekas manyje nebedrįsta prasižioti. Dabar sveikstu. Ar mes leidžiame padėti užnešti pianiną ką tik iš po ilgos ligos, pvz., gripo atsikėlusiam iš lovos žmogui? - tikrai ne. Prašome, kad jis dar kartelį pasimatuotų temperatūrą, guldome atgal į lovą ir net neleidžiame iš jos lipti, kol iki galo nepasveiks, dar rėkiame, jeigu jis savimi nesirūpina. O kokie nenuovokūs esame sielos ciklų ligų gydyme, kokie neužjaučiantys. vienas. Va šioje vietoje gimsta vienatvė ir vienišumas - vienas - kai intymiausių ligų ribą artimiausiems reikia peržengti, kad padėti pasveikti, pasireiškia net absoliutus nežinojimas apie ją.
aš laiminga gimusi ne griežtoje aplinkoje, kur nebuvo jau įsčiose besimaudant įpirštas būsimo elgesio modelis. Buvau tiesiog laukiama. .. - visą gyvenimą. Mano piešiniukai, karpiniukai, barškinimai pianinu - bet kokia kūryba būdavo išklausoma, pagiriama, pakritikuojama - vaikystės aplinka neliko abejinga mano rutuliojimuisi. o kiek chebros pažįsta ir patys vadovaujasi draudimų nomenklatūra paklūsdami sistemai - nesu anarchistė.
ketvirtadienis, spalio 02, 2008
anillo
Ievos property: pradėjau dirbti BI. milijonas bučinių. ir tai buvo paskutinis kartas, kai po kiemą vaikščiojau. basa. jaukiuose namučiuose gyvenu. nevalgiau ir nepirksiu riebesnio negu Giedrės ir Giedriaus vestuvių torto, o lauktuves išmečiau į šiukšlių dėžę - sviestas sviestuotas. ..
Nuo to bernvakario jaučiuosi kaip nesava: tai atsitraukia, tai priartėja prablaivėjimas - stumdosi, žodžiu. instinktyviai jaučiu, kur sužingsniuosiu aikštelėje, kaip skonis artimo burnoje. tai nesiskutęs, susikūprinęs, neapgalvotas, skaudus, liguistas, netaktiškas nuosprendis/sprendimas. nežinau, kokia turi būti knyga, koks turi būti žmogus. kaip lietus apdulkina rudenį. kiek daug nutyliu po taiklaus metimo spalis atneša geltonus atspindžius, ryškesnius veidus troleibuso languose. ir lekiu aš tarp/virš jūsų, ir krentu iš jėgos aš tarp jūsų išbarstydama kapeikas - savo ryškų rūpestį, kai toji moteris kerinčiai šypsosi, nepaprastai grakščiai vaikčioja, kai ji užgniaužia kūne slypinčią jėgą. obez'yanka.
Nuo to bernvakario jaučiuosi kaip nesava: tai atsitraukia, tai priartėja prablaivėjimas - stumdosi, žodžiu. instinktyviai jaučiu, kur sužingsniuosiu aikštelėje, kaip skonis artimo burnoje. tai nesiskutęs, susikūprinęs, neapgalvotas, skaudus, liguistas, netaktiškas nuosprendis/sprendimas. nežinau, kokia turi būti knyga, koks turi būti žmogus. kaip lietus apdulkina rudenį. kiek daug nutyliu po taiklaus metimo spalis atneša geltonus atspindžius, ryškesnius veidus troleibuso languose. ir lekiu aš tarp/virš jūsų, ir krentu iš jėgos aš tarp jūsų išbarstydama kapeikas - savo ryškų rūpestį, kai toji moteris kerinčiai šypsosi, nepaprastai grakščiai vaikčioja, kai ji užgniaužia kūne slypinčią jėgą. obez'yanka.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)