seniau erzindavo knygos, kur kiekvienas žodis turi vietą ir yra reikšmingas. toks blausus tekstas, prikištas opios informacijos. sėdėdavau kur nors po krūmu su pilna burna gervuogių, akis susmeigus į tuos raidynus. ir nervuodavaus. dabar tie mano tekstai kažką panašaus primena.
sapnavau, daug žmonių, sustojusių ant saulėto, vėjuoto bemedžio smėlio kapinių kalnelio, kur ant didelių, glazūruoto cemento plokščių su akmenukais padėjo karstelį su manim ir padegė raudona liepsna, stovėjau šalia mamos ir ji tarėsi su manim, kaip mane geriau . ..laidoti. lakstė kaip per vestuves, visa pasipuošus. tada aš jai patariau tiesiog užkasti šiame smėlyje ir žmonės surinko apdegusius pajuodavusius mano kauliukus, iškasė didžiausią kapo duobę ir joje duobutę, sumetė ten ir puolė visi kas kaip moka užkasinėt. .. tai stovėdavau atokiau, tai prisiartindavau prie savo kapelio, paskui padėjau sau gėlių ir su mama grįžau namo, laidovių aptarinėt. .. pro baltas užuolaidas ant laiptinės durų įžengiau į seną medinę trobelę Vaišvydavoj. ..mama žiojosi kažką sakyti ir artūras pažadino iš ryto: "vilma, pasakyk nors vieną žodį, parodyk, kad esi čia. .."
mėtausi geltonais lapais jums po kojų, jūs mane mindot, manimi grožitės/bjauritės, mane nešatės namo, mane grėbiat su visais į vieną krūvą. .. mano krūtinės ilgisi kiekvienas reikšmingas žodis. ..visas pasaulis laukia manęs, kaip moters - gaminančios, verdančios, besirūpinančios, gydančios, viską sutvarkančios, viską žinančios, pasakinėjančios ir tuo pačiu sveikos - tai amžina mano prievolė? - tai vienos iš pačių didingiausių žabangų! jas man paspaudė visuomenė su visais savo reikalavimais, verčiančiais nuolatos įrodinėti, kad aš turiu konkrečią vertę; negana to - privalau įrodinėti, jog turima vertė duoda man teisę gyventi! veidas bąla - įvardija ribą, kur turi prasidėti ir baigtis moteris. man tai nėra neginčajamas įsakymas - aš labai drįstu juo suabejoti. apsisprendžiu padėti ir gydyti tiktais tuos, kurie leidžia man būti nuolat, net kai aš neįstengiu pasipriešinti va tokiam moters archetipui. antraip mano širdies šviesa išblės ir nebešildys. negyvus šunyčius žindys, per ilgai jungą temps, nuo kojų nusivarys - pabučiuokit savo mamą, kai jums ko nors reikės, kai ji skaitys knygą ir eikit patys nax. su savo reikalais, palikę žmogų ramyje su savimi. gal ji užsibuvo virėja, gerąją samariete, gydytoja, namų tvarkytoja, visažine, pasakinėtoja per ilgai, bergdžiai iššvaistė savo gyvybines jėgas nevykusiai santuokai su tėčiu, darbui, nebaigia. nenumalšina dvasinio bado. kur mano senolės, kurios mane išminties pamokys, ką jums padarys vakarienei?
kai didžiulę savojo aš moteris užgniaužusi dėl visuomės poveikio ir poreikių, tai vieną dieną užritina visokiausius plyšelius, pro kuriuos veržiasi jos gyvenimo šavaša - akmenų upė, po kuria upė teka Gražutės regioniniam parke; su rankute užčiaupia sielai žabtus, nei maitina, nei parėkt neduoda ir patampa džiūstančiomis apatiškomis plaštakėmis, įgyja priklausomybių ir kelią į save užmiršta tarsi amžiams. .. kita dar pagauta impulso prieštarauja spaudimui įvairiausiais būdais, užmiršdama save ir atsiduodama prieštaravimui. ir vėl. ..čia šį tą artūras sako - pirmas mano laistytuvas, kuomet lapeliai taip išplonėja, kad per juos net vilniuje prasiskverbia saulė. nesistengsiu supakuoti savo gyvenimo į dailią DOVANŲ dėžutę ir perrišti ją kaspinėliu - kad visa mano gyvybė suspausta į spyruoklę atsidurtų šešėlyje - tokią vilmantę praeitą naktį palaidojau. stuksena geniai.
