ir aš nežinojau kažkada, kad yra keturi metų laikai. mokėjau mintinai vietas, kur senųjų, pusamžių pliombų kapeliuose pražys žydrės - tie žali koteliai aplipę violetiniais burbuliukais. iš eilės tas vietas lankiau, vis kur nors netikėtai prasikalusias iš po sniego gėles čiupdavau persodinėti po savo vyšnia į savo sodą - aukščiausią vertę turintys pasiklydę augalai; ..velykiniai ledonešiai gatvėmis nuo kalno, žoliavimas kiaušinių marginimui; žydinčių sodų laikas, pienių vainikas dvylikbučiam namui, neišplaunamų maikių' ir žydinčių kaštonų laikas; nardymų ant galvos nuo kažkokios kitos kaimo pacankės sprando kaulų į purviną prūdą' valandų valandom neišlendant iš vandens - artėjančių mokslo metų laikas, vaikštinėjimo po laukus laikas, važinėjimo po laukus laikas, lapių laikas; dūmais išsikėpinę laukai įgavo baisiai nelaukiamo, visa ko galą reiškiančio laiko veidą. Jame jau figūruodavo mokykla: laikas turguje.. Tai pirmas etapas, kurį gyvenime įvardijau, kaip mėnesį. Paskutinė 08'to savaitė laiku atitikdavo vieną pienių laiko dieną. viską vainikuodavo rugsėjo pirmoji, o ne šv. Kalėdos. prasidėdavo laikas, kai reikėdavo apsiauti violetinius batus ir tepti suskirdusias rankas. ciklintis.
Mano psichika ir siela irgi gyvena pagal savo ciklus, kuomet viskam ateina savas laikas: dirbti ir atsiskirti, bėgti ir pasilikti, įsitraukti ir pasitraukti, ieškoti ir ilsėtis, kurti ir brandinti, rūpintis pasaulio reikalais ir grįžti į savo sielos buveinę. Vaikystėje prigimtis seka visus šituos ciklus ir fazes. Ir aš paieškodavau prisiminimui keturlapių dobiliukų, penkialapių alyvų žiedų knygose - jie visi tada nešė simbolišką vienumą su gamtos laiku, jų RASTA baisiai daug.. . baisiai ramino ir guodė visos šios fazės, vertė mokytis savo esybės. Dabar man visuomenė jau pasakiusi, kad yra keturi metų laikai, kad aš turiu vos tris amžiaus tarpsnius - mergystę, brandą, senatvę. Ir viskas. Prasimanymas. Nešiojau neįvardinus šitą supratimą kraujyje gan ilgai. Per paskutines kelias savaites viskas susikaupė. Ir pasaulis padeda, kaip Artūras sako, net, kai visos moterys paslėptos, smarkiai praradusios savisaugos instinktą.
Mėgindama vidinės ar išorinės grėsmės akivaizdoje būti gera ir nuolanki, lygiai kaip ir stengdamasi tokiu būdu nuslėpti sudėtingą dvasinę ar gyvenimišką padėti, kurioje atsiduriu, tiesiog niokoju savo sielą. Garsiai neprieštarauti, kai degina troškimai. Kai gyva būtybė patiria prievartą - ji prisitaiko, o "atidarius duris" - kai prievarta jos atžvilgiu liaujasi, arba, kai suteikiama galimybė ištrūkti - instinktas slėptis, gelbėtis - pažeistas taip, kaip ruduo ratukuose - išsiudgomas bejėgiškumas, kuris ne tiktai verčia moteris nepamesti alkoholikų savo vyrų, kęsti engimą, sadizmą, vertimą prisitaikyti, dar kartą engimą, bet netgi daro jas nepajėgias apginti tai, kas joms brangiausia: kūrybą, meilę, gyvenimo būdą, pažiūras, teisę mąstyti.
Daugelis kolektyvų turi vieną slaptą savybę, padedančią engti dvasingas, kūrybingas moteris: visuomenė tolydžio visokiausiais būdais skatina pačias moteris "skųsti" viena kitą, šitaip pasmerkiant savo seseris (ar brolius) - populiacija nepalaiko individo raidos. gyvavedystė evoliuciškai naudinga populiacijai ir kenksminga individui. Būna, kad moteriai (ar vyrui) daromas kolektyvinis spaudimas būti ramia, nuolankia, paklūstančia, kuklia, šventąja, apsišvietusia, iššilavinusia, visapusiška. aš esu baisiai bijojusi kolektyvinio pasmerkimo, nuolaidžiavusi jo spaudimui ir per prievartą sutikusi su visais keliamais reikalavimais - tremties išvengiau, bet antipatiją vis tiek "užsitarnavau"; niekas neįvertino kaip man sunku buvo persirengti, prisitaikyti, pasidažyti - prasilaužti visus tuo kartus, kai to kolektyvas reikalavo. baisiai sunku buvo išduoti savo tikrą gyvenimą. sukėliau jam didžiulį pavojų. nesivaržydama atskleisti savąjį "aš" buvau laikoma netikusia, bloga, netaktiška, NEVALDOMA. o mano išsakyta pozicija užsitraukdavo kaltinimus. Kai atsirado elektroninis paštas, prasidėjo radikalus gydymasis ir palaikymas iš vidaus - išsibudino prigimtis, atsimerkė širdis, vėl ėmė mušti bugną. o pavasarį jau buvo metas, kai tupėdama pačioje tyriausioje lauko akyje nebegalėjau gyventi. ..mano moteris tylėjo - kai moteris tyli, apskritai niekas manyje nebedrįsta prasižioti. Dabar sveikstu. Ar mes leidžiame padėti užnešti pianiną ką tik iš po ilgos ligos, pvz., gripo atsikėlusiam iš lovos žmogui? - tikrai ne. Prašome, kad jis dar kartelį pasimatuotų temperatūrą, guldome atgal į lovą ir net neleidžiame iš jos lipti, kol iki galo nepasveiks, dar rėkiame, jeigu jis savimi nesirūpina. O kokie nenuovokūs esame sielos ciklų ligų gydyme, kokie neužjaučiantys. vienas. Va šioje vietoje gimsta vienatvė ir vienišumas - vienas - kai intymiausių ligų ribą artimiausiems reikia peržengti, kad padėti pasveikti, pasireiškia net absoliutus nežinojimas apie ją.
aš laiminga gimusi ne griežtoje aplinkoje, kur nebuvo jau įsčiose besimaudant įpirštas būsimo elgesio modelis. Buvau tiesiog laukiama. .. - visą gyvenimą. Mano piešiniukai, karpiniukai, barškinimai pianinu - bet kokia kūryba būdavo išklausoma, pagiriama, pakritikuojama - vaikystės aplinka neliko abejinga mano rutuliojimuisi. o kiek chebros pažįsta ir patys vadovaujasi draudimų nomenklatūra paklūsdami sistemai - nesu anarchistė.
