Sally Mann

aš vieną dieną surasiu, kur mano namai ir nors mano kelias vingiuotas, bet veda tenai. ir viskas, kuo aš taip tikiu, vienąkart bus tiesa. kai nieks manęs nebestabdys, aš liksiu ten, kur atėjau, kai tu pamirši viską, viską, kas auksu tviska. .. viename tylus maniakas, kitame kalbus kvailys, trečias siūlo pasirinkti, ar anie du, ar mirtis, bet jų tarpe buvo vienas, toks intelektualus ir tas vienas man pasakė, ko bijosi, tas ir bus, kaip žiūri, taip ir matai.

Arthur Golacki KOT

aš nežinojau, ar jos tebėra tvenkiny

"- O ne! Man patinka, kai žmogus pasakoja iš eilės ir visa kita. Tačiau nemėgstu, kai per daug laikosi temos. Nežinau. Man nepatinka, kai visą laiką kalba tik į temą. Tie, kurie nenutoldavo nuo temos, gavo geriausius pažymius, ir teisingai, suprantu. Bet mūsų klasėj buvo toks vaikas - Ričardas Kinsela. Jis pasakodamas dažnai nukrypdavo nuo temos, ir klasė jam visą laiką šaukdavo: "Ne į temą!" Klaiku. Jis buvo labai nervingas, tikrai labai nervingas, ir kai būdavo jo eilė kalbėti, lūpos jam imdavo drebėti, nieko negalėdavai girdėt, jeigu sėdėjai už jo. Bet kai lūpos nustodavo drebėt, man patikdavo jo klausytis labiau negu bet ko kito. Bet jis irgi susikirto. Gavo "D plius", nes jam kalbant klasė visą laiką kaukdavo: "Ne į temą!" Pavyzdžiui, jis kartą pasakojo apie fermą, kurią jo tėvas pirko Vermonte. Visą laiką, kol jis pasakojo, klasė be perstojo rėkė: "Ne į temą!". Ir tas mokytojas, ponas Vinsonas, parašė jam "F", nes jis nepasakė, kokie gyvuliai laikomi fermoje, kokios daržovės auginamos, kokių žolių ten yra, medžių ir panašiai. O jis, Kinsela, ėmė iš pradžių pasakoti apie fermą, paskui apie laišką, kurį jo motina gavo nuo dėdės, paskui apie tai, kaip jo dėdė apsirgo poliomielitu turėdamas keturiasdešimt dvejus metus ir kaip gulėdamas ligoninėj nieko neįsileisdavo, niekam nesirodė. Aš suprantu, kad tai neturi nieko bendra su ferma, bet užtat įdomu! Juk įdomu, kada žmogus pasakoja apie savo dėdę. Ypač jeigu pradeda pasakot apie tėvo fermą, o paskui apie dėdę. Ir bjauru, kad jam rėkia: "Ne į temą!", o jis pasakoja taip gražiai, įsikarščiavęs... Nežinau. Man sunku paaiškinti."

"Aš nemėgstu tavęs įtikinėt, jog tiktai išsilavinę, mokyti žmonės praturtina pasaulį įvairiomis vertybėmis. Taip nėra. Tačiau aš tvirtinu, kad išsilavinę, mokyti žmonės, jeigu jie, bet to, gabūs ir kūrybingi, - deja, tokių retai pasitaiko, - jie atneša žmonijai nepalyginamai didesnę naudą negu tie, kurie yra tiktai gabūs ir kūrybingi. Jie sugeba aiškiai išreikšti mintis, jie aistringai siekia išrutulioti savo samprotavimus iki galo. Ir svarbiausiai - devyni tokie iš dešimties turi daugiau kuklumo ir pakantumo negu neišsilavinę, bet mąstantys žmonės. Ar supranti, ką noriu pasakyti?"

Norman Rockwell

abu

Braido upėj vėsios gatvės. Vienos.
Ateina tamsios liepos pasėdėt tarp akmenų.
Bažnyčių pievą speigas išpešios šerkšnuAnt Vilniaus miesto lūpų purvinų.

Suskilusio stiklo arterijom alma
Drėgni spinduliai;
Tu įsibėgėjęs į mano blakstienas,
Aš atsimerkiu -- ilgi šuliniai.
O žalios šukės tavo kojas girdi,
kai basas mano šuliniuos braidai.

Mes čia ateidavom. Abu
Žaliom akim ant akmenų.. .

tupi

hash

be abejo sudėtingiausias šis semestras mano gyvenime. egzai tokie, kuriems paskutinės nakties tikrai negana. ketvirtadienį pasakysiu, kad jau viskas, bet šiaip tai nusi. ..kaliau . ..kalaviją. kaip noriu išsišnypšti kaip katė. vis atsisukdama ir pasižiūrėdama į jūsų bailias akis.
kol per dangų rieda pinigas. .. į pragaro taupyklę, nunešk įpūsk burtą - mano stiprią dvasią, mano atsidavimą, lyg sutemose alpstančios saulės, pilka pelyte, vaikams, laukiantiems mano noen stiprybės išbandymo.

apčiulptas pinigėlis

akys, kaip kaulai baltos
žiūri į nuogą krūtinę
sibiro žiemos kaltos
ir petyje kiaurymė. ..

Liaudies išmintis sako:

„Devynis kartus atmatuok, dešimtą – pjauk“
"Net ant kanceliarinių klijų buteliuko yra užrašyta kaip elgtis, jei atsitiktinai klijų pateko, pvz., į akis. Bet ant „stebuklingųjų“ priemonių* nėra nieko, tarsi jos būtų absoliučiai nekenksmingos."
*valymo, plovimo, pvz., "Fairy"

Kai einate į svečius, galima lengva forma pasiūlyti draugams alternatyvą ne tik feiriui. Neškite dovanų ekologiškų produktų: skalbimo miltelių, ploviklių, muilo, šampūnų, kvepalų, tepaliukų, netgi tikro marcipano, o jei draugui patinka tikras pienas ir kiaušiniai, apsipirkinėkite ūkininkų turgeliuose arba važiuokite tiesiog gyventi į kaimą ir kurkitės autonomiškai.
Šiais laikais normalesnės sudėties gaminių krautuvių yra visuose didžiuosiuose miestuose. Tikrai keistas jausmas, kai šampūno putos ištirpsta vandenyje. Turbūt toks pats keistas, kaip pirmą kartą kai pamatai ne oranžinį, o šviesiai geltoną trynį ir paragauji cechinių kiaušinių arba braškių iš maximos, laistomų esteriais.

Aš bent jau labai laukčiau tokio pobūdžio dovanų, jeigu ką :] Kai labai nori, aplinka padeda ir pradeda keistis.

erotika

jeigu būčiau vyras, dabar būčiau toks gėręs. ..savaitę, nesiskutęs, nesiprausęs, rūkantis, žiūrintis pro langą į medžių viršūnes išprotėjusio vilko akim, alkanas ir nuo viso to pavargęs šuo; jeigu būčiau šuo, dabar neturėčiau jėgų šlitinėti šlapia papilve kalvarijų šaligatviais, kaip ant gatvės lūpų kruvinų. be sąlygų ir jų sprendimų.

kinta visa mano vertybių sistema. .. vėl. .. vos ne vos. bet aš pervargus kaip mergaitė su degtukais locus clasicus; prieš akis tobulos linijos, kvapas ir kūnas išpuoštas plaukais. permušantys plaktukas ir plaktukėlis. susmukusios mintys. ir blynai su vyšnių uogiene, kur? paskutinis mano laistytuvas? iškepė užvakar. campos campos campos.

akių gale jauja sudegė

ten vištos pas močiutę grajauskuose kaip gargatūnai. o viskas prasideda ant sauso mėšlo krūvos venclovienei uždainavus Lietuvos dainą, kuri nuaidi per pačią širdį. tada mes žudomės aplink senus kretančius raudonus kombainus... ir vis susirandam kokią patrauklią iš išorės vietelę - mano buvusią mokyklą, kur pilnas anglių kiemas, nei vieno medžio, gal po karo? - iškraipyti laiptai, plytų guzai, sąjūdžio paminklas - rombas pastatytas ant kampo, nudažytas Lietuvos vėliavos spalvom. O mes hole pradedam nuožmiausias skerdynes: lakstau nežmoniškais greičiais, išlupu turėklus, skrodžiu, atriekiu veido, fontanai kraujo, kalnai mėsos, o keisčiausia, kad mes žinom - abu (nors tavęs ko gero daugiau), kaip stipriai skauda. ir kaip to reikia. po to sustingstam ir visos žaizdos užsitraukia, atsiskyrimas nuo gyvybės nutrūksta; tada mes keliaujam, ieškom - kažko industrialesnio. ..mūsų tokia meilės išraiška. galabyt kūną. arba taip amžinybė kvėpuoja man į nugarą. aš po to tokia saugi jaučiuos

kaip savo vagonėly sudžiūvęs mirštantis P, o aš tam vagonėly būdama matau ne tai - matau, tarsi pro išdužusį traukinio langą, kaip į krūtinę nušautas pro šalį einantis Artūras sukniumba ant tarybinio žvyro. man daug galų, kaip Biliūno pasakėlėj apie moteriškę. ..ieškančią savo žvaigždelės akyse. širdies lakūno beprotybė! noras katapultuotis - nuo Lyduvėnų tilto armatūrų nušokt į Dubysą, nes nėra niekur sapne Artūro - nušovė. Po kokios paros beprotybės atsibudau vidury nakties, išmušta prakaito, bo širdis kalė kokį 140/90, jeigu ne daugiau. blemba, koks jausmas rast mirusį vyrą miegantį šalia. aina sau. Visi raudoni kaip burokai, o kad perpjautum, tai visi kaip sniẽgas' . ..kai ilgai nelyja, sniegu atiduos.