"- O ne! Man patinka, kai žmogus pasakoja iš eilės ir visa kita. Tačiau nemėgstu, kai per daug laikosi temos. Nežinau. Man nepatinka, kai visą laiką kalba tik į temą. Tie, kurie nenutoldavo nuo temos, gavo geriausius pažymius, ir teisingai, suprantu. Bet mūsų klasėj buvo toks vaikas - Ričardas Kinsela. Jis pasakodamas dažnai nukrypdavo nuo temos, ir klasė jam visą laiką šaukdavo: "Ne į temą!" Klaiku. Jis buvo labai nervingas, tikrai labai nervingas, ir kai būdavo jo eilė kalbėti, lūpos jam imdavo drebėti, nieko negalėdavai girdėt, jeigu sėdėjai už jo. Bet kai lūpos nustodavo drebėt, man patikdavo jo klausytis labiau negu bet ko kito. Bet jis irgi susikirto. Gavo "D plius", nes jam kalbant klasė visą laiką kaukdavo: "Ne į temą!" Pavyzdžiui, jis kartą pasakojo apie fermą, kurią jo tėvas pirko Vermonte. Visą laiką, kol jis pasakojo, klasė be perstojo rėkė: "Ne į temą!". Ir tas mokytojas, ponas Vinsonas, parašė jam "F", nes jis nepasakė, kokie gyvuliai laikomi fermoje, kokios daržovės auginamos, kokių žolių ten yra, medžių ir panašiai. O jis, Kinsela, ėmė iš pradžių pasakoti apie fermą, paskui apie laišką, kurį jo motina gavo nuo dėdės, paskui apie tai, kaip jo dėdė apsirgo poliomielitu turėdamas keturiasdešimt dvejus metus ir kaip gulėdamas ligoninėj nieko neįsileisdavo, niekam nesirodė. Aš suprantu, kad tai neturi nieko bendra su ferma, bet užtat įdomu! Juk įdomu, kada žmogus pasakoja apie savo dėdę. Ypač jeigu pradeda pasakot apie tėvo fermą, o paskui apie dėdę. Ir bjauru, kad jam rėkia: "Ne į temą!", o jis pasakoja taip gražiai, įsikarščiavęs... Nežinau. Man sunku paaiškinti."
"Aš nemėgstu tavęs įtikinėt, jog tiktai išsilavinę, mokyti žmonės praturtina pasaulį įvairiomis vertybėmis. Taip nėra. Tačiau aš tvirtinu, kad išsilavinę, mokyti žmonės, jeigu jie, bet to, gabūs ir kūrybingi, - deja, tokių retai pasitaiko, - jie atneša žmonijai nepalyginamai didesnę naudą negu tie, kurie yra tiktai gabūs ir kūrybingi. Jie sugeba aiškiai išreikšti mintis, jie aistringai siekia išrutulioti savo samprotavimus iki galo. Ir svarbiausiai - devyni tokie iš dešimties turi daugiau kuklumo ir pakantumo negu neišsilavinę, bet mąstantys žmonės. Ar supranti, ką noriu pasakyti?"
"Aš nemėgstu tavęs įtikinėt, jog tiktai išsilavinę, mokyti žmonės praturtina pasaulį įvairiomis vertybėmis. Taip nėra. Tačiau aš tvirtinu, kad išsilavinę, mokyti žmonės, jeigu jie, bet to, gabūs ir kūrybingi, - deja, tokių retai pasitaiko, - jie atneša žmonijai nepalyginamai didesnę naudą negu tie, kurie yra tiktai gabūs ir kūrybingi. Jie sugeba aiškiai išreikšti mintis, jie aistringai siekia išrutulioti savo samprotavimus iki galo. Ir svarbiausiai - devyni tokie iš dešimties turi daugiau kuklumo ir pakantumo negu neišsilavinę, bet mąstantys žmonės. Ar supranti, ką noriu pasakyti?"
