Braido upėj vėsios gatvės. Vienos.
Ateina tamsios liepos pasėdėt tarp akmenų.
Bažnyčių pievą speigas išpešios šerkšnuAnt Vilniaus miesto lūpų purvinų.
Suskilusio stiklo arterijom alma
Drėgni spinduliai;
Tu įsibėgėjęs į mano blakstienas,
Aš atsimerkiu -- ilgi šuliniai.
O žalios šukės tavo kojas girdi,
kai basas mano šuliniuos braidai.
Mes čia ateidavom. Abu
Žaliom akim ant akmenų.. .
