Atvirukas

* Yra galybė genančių nuo lygaus kelio švytuoklių. 

* Vertybė - kantrybė

* Po kažkiek metų ko gero suabejosiu ar visgi įmanoma šiuolaikiniame lekiančiųjų pasaulyje išlikti švariu ir geru žmogumi.

* Metų atradimas - yra begalė atrasti vertų, o tam reikia skirti daug laiko.

* Visą laiką žinojau - šitas pasaulis yra pilnas ne mūsų.

* Žemę barškina vyrai, žaidžiantys konkurencinius žaidimus.

* Kai kurie Tylūs žmonės dažniausiai daug giliau suvokia aplinką, bet dėl tam tikrų kitiems  lekiančiu protu nesuvokiamų priežaščių jie daug nekalba, bet ne duok Dieve, prabyla apie tai, apie ką tyli ir ką pastebi.

* Patyrimas - sutikau žmonių, kurie piktybiški ir turėtų išmokti šiame gyvenime patylėti.

Net neabejoju, kad kada nors ir aš taip pasielgsiu. 

* Visi turėjimai - labai trapūs

* Geriausia pažintis - su geru, paprastu ir kūrybingu žmogumi

* Galimybė - galima "negrįžtamai" ištrūkus iš šio pasaulio subalansuoti aplinkai savo dėmesį

* Ačiū savo vedliui ir artimiesiems, kurie man padeda ir eina su manim kartu per visus gyvenimus.

* Šiais metais aš dirbau. Tikiuosi dirbti ir kitais . ..širdies darbus.

* Einant savo širdies keliu, visas pasaulis padės.

* Sau ir tau šį rugsėjį mes sukūrėme šeimą.

* Patarimas - priimkite ir atsisveikinkite per virsmus. Grąžinkite ritualus į savo kasdienybę. 

* Atsigręžkite į užmirštus žmones iš tolimos praeities, kurie buvo geri Jūsų draugai, su jais vis dar taip pat gera. 

sia

aš kurią čia dieną dar kartą parašysiu, kad teireikia klausytis savo širdies. parašysiu apie tai, kad kuo toliau, tuo mano žodžiai taps paprastesni, nes vis geriau įsisąmoninu jų prasmę.

tvinsta, lipa iš krantų

užplūsta. ..liūdesys. sunkiausia išmokti būti nereikalingu.

consilia

anksti rytą aš užrišiu tau akis ir nusivešiu kada nors, kai saulė raudonais ilgaisiais spinduliais stumdys nuo veidrodinių paviršių rūkus, į Aukštaitijos mišką, prie juodos šakotos miško ežero akies. Ir ligi širdies mudu nubrisim garuojančiu ežeru kvėpuodami ten kur yra gražiausia mūsų Lietuva.

Ten, kur net pačių tyriausių mintys mūsų nepasiekia.

laukiu šventės didelės

Šiandien po darbo bėgsiu išrinkti didelį ir gražų žaislą ant Kalėdinės eglutės. O po to - iki aštuonių vakaro turiu jį nugabenti Artūrui, kuris apsivilks blizgančiais raudonais baltinukais, naujom kostiuminėm kelnėm ir pakštels į žanduką, apsisuks ir įteiks bumbulą kuriam nors šauniam bendradarbiui. Laukiu šio vakaro, kai galėsiu čiupinėdama išrinkti jam patį gražiausią žaislą. Mažmožis. Bet ta emocija verta visos dienos laukimo. Kaip vertas laukimo yra tavo pirmojo kūdykio pabudimas šalia. Visa tai normalu - jaustis padarius didelį darbą „vos“ išrinkus tobulą Kalėdinį žaislą. Didieji darbai yra tie, kuriuos įpučia širdies vėjas. Kiekvienam yra savo.

Mano kukli rekomendacija būtų visiems, kurie šiuo metu jaučiasi išsekę, - padaryti tai, ko šiuo metu norėtų. Be galo išsekusiems duočiau atbukusį pieštuką ir leisčiau piešti pasaulius. .. tokius, kokie jie einamuoju laiku jų tarpuvartėse rymo/vaiposi. Tokiems norėčiau priminti, kad nebūtinai šio pasaulio santvarka, kurią diktuoja kapitalizmas, yra teisinga. Nebūtina besąlygiškai paklusti ir atsisakyti visų bazinių poreikių (kūrybos, šeimos, namų) - supate supynėse kitą, - ne savą vaiką. Nebūtina slėpti ir savo džiaugsmo ir būti kukliam pamačius danguje išskirtinį debesėlį. Visus, kurie mano, kad jų poreikiai yra svarbiausi - kviečiu prisiminti, kad visa informacija tvyro ore. Pagal ją anksčiau ar vėliau įsivyrauja pusiausvyra.

Mes tobulėjam matydami vienas kito išsikraipiusias mintis. Man patinka atsiremti į jūsų išraiškas ir individualumą. Ir nežinoti, iš kur ir manyje atsiranda susidomėjimas vienu ar kitu pasaulio atributu, niekur nesušmėžavusiu kasdieninėje aplinkoje arba atsidavimas idėjoms, užgimusioms „iš niekur“ - dabar juk taip mes vadiname erdves, kurių nesuvokiame.

Man patinka, kad aš besąlygiškai atvira, nuoširdi išlieku ten, kur turėčiau nepasitikėti mikrorajonu dėl jame siaučiančio vagies.

Let's Walk to the Moon

Naktinė lemputė veidas į veidą veidrodėliui. Natiurmortai iš nuovargių pirštų galiukuose, plastikiniame indelyje klapsintis akim kiniškas laikrodukas primena apie besiužsimerkiančias aušras. Žiema ateina. Viskas gi prasprūdo mėnesiu į priekį. Žiema tęsis dabar ligi vėlyvo pavasario. O iki Saulės saulėgrįžos, iki kurios gilia ir šalta rytine tamsa pasidžiaugti liko - o ne! - tiek nedaug - tik dvi savaitės - reikia kelius numegzti per solsticijos šventes savo artimiesiems iš mūsų šerdyje besiteliuskuojančio tiršto raudono brandinto kūrybiškumo. O idėjų tiek daug - esu pasimetusi. ..

Viskas prasidės nuo atvirukų tapymo, baigsis pačia didžiausia - supakavimo dovana.
Jaučiu kaip tempiasi skaidrus kaspinėlis, atsiknoja dešinės rankos smiliaus nagelis, atrišinėjant mazgą nuo dėžutės, iš kurios tiesiog bir pabirs nauji never never land'ai. Tviska apie tai, kaip stikliniuose žaisluose atsispindinčios elektrinės girliandos, minčių balseliai širdyje - ten geriausiai girdisi pasaulio mintys. Aš - stiklinis - irgi - žaislas, trapus, papuoštas žaižaruojančio jūsų girliandų tviskėjimo.