laukiu šventės didelės

Šiandien po darbo bėgsiu išrinkti didelį ir gražų žaislą ant Kalėdinės eglutės. O po to - iki aštuonių vakaro turiu jį nugabenti Artūrui, kuris apsivilks blizgančiais raudonais baltinukais, naujom kostiuminėm kelnėm ir pakštels į žanduką, apsisuks ir įteiks bumbulą kuriam nors šauniam bendradarbiui. Laukiu šio vakaro, kai galėsiu čiupinėdama išrinkti jam patį gražiausią žaislą. Mažmožis. Bet ta emocija verta visos dienos laukimo. Kaip vertas laukimo yra tavo pirmojo kūdykio pabudimas šalia. Visa tai normalu - jaustis padarius didelį darbą „vos“ išrinkus tobulą Kalėdinį žaislą. Didieji darbai yra tie, kuriuos įpučia širdies vėjas. Kiekvienam yra savo.

Mano kukli rekomendacija būtų visiems, kurie šiuo metu jaučiasi išsekę, - padaryti tai, ko šiuo metu norėtų. Be galo išsekusiems duočiau atbukusį pieštuką ir leisčiau piešti pasaulius. .. tokius, kokie jie einamuoju laiku jų tarpuvartėse rymo/vaiposi. Tokiems norėčiau priminti, kad nebūtinai šio pasaulio santvarka, kurią diktuoja kapitalizmas, yra teisinga. Nebūtina besąlygiškai paklusti ir atsisakyti visų bazinių poreikių (kūrybos, šeimos, namų) - supate supynėse kitą, - ne savą vaiką. Nebūtina slėpti ir savo džiaugsmo ir būti kukliam pamačius danguje išskirtinį debesėlį. Visus, kurie mano, kad jų poreikiai yra svarbiausi - kviečiu prisiminti, kad visa informacija tvyro ore. Pagal ją anksčiau ar vėliau įsivyrauja pusiausvyra.

Mes tobulėjam matydami vienas kito išsikraipiusias mintis. Man patinka atsiremti į jūsų išraiškas ir individualumą. Ir nežinoti, iš kur ir manyje atsiranda susidomėjimas vienu ar kitu pasaulio atributu, niekur nesušmėžavusiu kasdieninėje aplinkoje arba atsidavimas idėjoms, užgimusioms „iš niekur“ - dabar juk taip mes vadiname erdves, kurių nesuvokiame.

Man patinka, kad aš besąlygiškai atvira, nuoširdi išlieku ten, kur turėčiau nepasitikėti mikrorajonu dėl jame siaučiančio vagies.