Mus "diorgina"

Veržimasis į mirtį.

Gyvas. Saikas.

Laimė yra nesuglumti šiame pasaulyje. Laimė yra leisti kitiems būti tokiais, kokiais jiems gaunasi būti. Laimė yra sau atleisti. Laimė yra suvokti šiame gyvenime, kad esi amžina tobula siela. Laimė yra būti senu išmintingu žmogumi, galinčiu išvirti putinų uogienės ir karčiųjų pelynų arbatos savo anūkams. Laimė susiburti. Laimė atsiskirti. Laimė su saulės laida gultis ir nesijausti dėl to kaltesniu prieš kitus. Laimė yra neprisirišti. Laimė yra suteikti visiems savęs daugiau negu reikia. Laimė yra prieiti prie prisigėrusio vyro ir peroksidu pavilgius vatos tamponėlį, nuvalyti ligi kraujų pramuštą akį, nes tai pagal prigimtį. Laimė yra glaustis. Laimė yra pasitikėti likimu ir neabejoti savim. Laimė eiti paskui širdį. Laimė yra rašyti tik apie tai, kas mane jaudina. Laimė yra daryti gerus dalykus. Laimė yra dirbti gerus darbus. Laimė kurtis ir kurti klausantis šios muzikos. Laimė šiek tiek jaudintis, dėl visko, kas vyksta.

Raugo minkymas

Į tuščią stiklinį butelį besidaužantys metaliniai varpeliai kaip mažas jaudulys, kutenantis padus beieškant krypties kaip upėms pieno išbėgusioms iš puodo. Šiluma ir ramuma. Ir vėl atsitiko taip, kad aš kaip tik dabar esu kitur reikalinga ir tuo pat metu - laisva. Atsitiko taip, kad aš galėsiu kažkiek prisidėti prie visos simfonijos tais mažais į stiklinį butelį besidaužančių metalinių varpelių skimbčiojimais. Mano siela šypsosi - giedras dangus, džiaugsmas širdy.
Aš vėl brisiu šią vasarą išsilgai upę su kojnėm ar basa, aš vėl grįšiu užlipti į karpių šėryklą, aš vėl pamelšiu karvę, padėsiu tėvams, vėl stebėsiu paukščius, aš vėl vyksiu į ekspedicijas ir tyrinėsiu gamtą.


Norėčiau šiais metais:
- išmokti ekskursiją po Vilnių ir Raseinius savo artimiesiems
- užtvirtinti savo kalbas: sielos, širdies, kūno ir anglų
- pasodinti kur nors čekiškus Michailo atsiųstus vilkdalgiukus
- specializuotis, pradėti phD
- atsivežti pianiną
- nepradėti veikti per daug, nes tokie žmonės pridirba reikalų kitiems ir visam šiam pasauliui
- išmokti megzti sijonukus
- neužmiršti visko, ką išmoksiu trijose jogose ir meditacijose, į kurias nusgrūdau. ..
- patirti vipasana. ..
- gal pradėti šiais metais gyvybę, o gal kitais
- sutikti Kalėdas savo namuose, iškepus duoną, pagal Linutės padovanotus receptus
- pasikalbėti su tavimi
- nusišypsoti visiems, kurie dabar irgi švyti taip kaip aš
- būti atlaidesnė
- kurti toliau savo gentį ir džiaugtis tuo, kad aš iš tiesų atkentėjau žiemą ir dabar bendrauju su keliais gulbinais. .. ir gulbelėmis
- mokyti 
-

Dan Buettner: How to live to be 100+

Ilgaamžio diena: atsibundi, nueini pamelžti karvutės per žolę, tarppirščiais paspyręs dobiliuką arba įsmunki į apšarmojusį tvartelį, iš kur parsitempi kibiriuką pieno, grįžęs namo užmaišai tešlą blynams, įtarkuoji tris gerus obuolius arba piene išsiverdi avižinių dribsnių košės: natūralus maistas ir judėjimas. Grįždamas dar parsineši kokią ramunę iš gėlynėlio ir įmerki į vaikų lipdytą vazelę ant stalo. Per tą laiką, kol ruošiesi į darbą, pasikvieti kokią atžalą, kad pavartytų blynus. Tada jaunesnioji dukra dengia stalą ir visi gražiai ir ramiai pavalgo pusrytėlį - šeima. Į mokyklą atžalos įsideda sumuštinių su pomidorais ir druska, gabaliukais papjaustytų morkų iš daržo. Ligi užaugs vaikai ir ateis senatvė, tol viena kita žvaigždele švies gyvenimo tikslai. Vėliau ilgaamžis užssima anūkų ugdymu ir globa - močiutės/senelio efektas. Aktyvi veikla, kiekvieną vakarą po pusę taurelės vyno, namiškiai, maldos ir gyvenimas su žmonėmis, kurie ypatingai įdomūs pasidaro išryškėjus kaulams ir gysloms - išsirinkus teisingą gentį. Daugiau apie tai Dan Buettner.

P.s.: Jeigu Jūs ir aš - vieno kraujo, aš mielai išgerčiau puodelį arbatos Bernardinų kapinėse.

mezgimo abėcėlė

Kai atverti minkštą mamos knygą "Mezgimo abėcėlė" ir pasidarai sau pirštinaites, o švelnūs keturnyčiai vilnoniai siūliukai slysta geraisiais ir blogaisiais plonaisiais virbalais;

Kai apuostai eglutę ir net po švenčių išprašai Kalėdų senelio dovaną;

Kai kyla idėjos, - nufotografuoti visas dar gyvas tavo vaikystei priklausančias vietas. ..žaidynes, akmenis, prūdus, pūškes, dobiliukus, čiuožyklas, tvorikes, medžius. Viską taip, kaip palikai. O po to tose nuotraukose paintu papaišyti žmogučius, atvaizduojant ką jie ten veikė. 

Kai nugali visas tavy tūnančias baimes vienu kokiu nors tai užsiropštimu į seną žuvų šėryklos bokštą. Su viltim, kad kada nors užlipsi pamedituoti.

Kai po ilgo laiko namo grįžta paukščiai ir kai tu pirmą sykį pamatai, kaip krūpteli išgasdinta plėšrioji medšarkė, kai suploji katučių, norėdama patupdyti į aiškesnę vietą.

Kai po ilgo laiko jautiesi vėl turtingas, nes turtinga yra aplinka: paukščiais, atsiminimais, artimaisiais, juodžemiu, tolimu horizontu - kiek užmatai.

Kai vėl pradeda augti raumenukai ant kojų nuo ilgų meditatyvių vaikščiojimų visą darbo dieną.

Kai jauti, kad atsigauna vertybių sistema, vos tik protas pradeda ilsėtis, matai vėl, kas yra kas. Kai kyla minčių iš pagrindų ją persitvarkyti. .. pradėti nuo grįžimo prie besąlygiško tikėjimo savo jėgomis, mintimis nuo širdies rašytomis, vadovautis dora ir kantrybe.

Net kai audra, tokia kaip šiąnakt. Kurį laiką megsiu.

padavimas

Kaip neturi mano tėvai aukštų juodų medžių, taip aš jų linkiu jiems, kaip neturi mano tėvai šulinio, iš kurio išsikviestų vandenį, taip aš girdau jų sielas savo susimąstymais apie jų praeitis, apie tokius turėjimus; kaip neturi mano tėvai medinės gryčios ir ramalinom apkerpėjusios tvoros, taip apgobiu jų galvas ir širdis retai išsivyniojančiais žaliais meilės pumpurais mano šakelių galiukuose; kaip nebeturi mano tėvai, o ir aš nuo informacijos srauto atokaus kampelio, taip ir aš, būdavo, retai čia pasirodau, kad nesuspausčiau jų lėkimo be polėkio kumštyje, kudakuodama, apie pagreičius. 

Ir aš linkiu pasauliui, kad atsivertų mūsų žabtai įvardinti - kada karalius nuogas.

Kad sustiprėtų kultūrinė ramybė, kad atsigautų širdys iš karto, pietrytinės piliakalnio pusės žolėj gulėdamos; kad neužgoštų krištolinio mirgančio šaltinio gurgėjimo, triukšmingos mintys, kad malkų būtų žiemai ir namie tikros ugnies; kad išplotų kampus nuo nelaimių, energetikas pagaunačių moterų rankos, kad kuo mažiau plastiko liestų mūsų lūpos; kad mus sugeltų dilgėlės ir uodas, bet ne sintetinės pėdkelnės ar maistas be gyvybės, lyg grupės išprievartauta mergina; kad rūbuose obelys žydėtų ir kad akys pastebėtų po ledu susirinkusius oro burbuliukus, negalinčius kilti aukštai, kaip šiandien mūsų rankos prie vertybių, kurių nevartoja masės.

Kad mokytume vienas kitą kantriai, kad justume sąžinės graužatį, blogai pasielgę; kad nesugultume vien tik iš vyriškumo ar moteriškumo, kad į atradimus vestų savas vidinis pasaulis; kad kaip pirmų metų tvora stovėtų vidinė ramybė ir pasitikėjimas savimi (savo širdimi) skverbtųsi į mūsų protus; kad šeimą kurtume, kaip eilėraščius Justinas Marcinkevičius; kad kamuotųsi mūsų protai bandydami vienas kitą pateisinti, o ne nuteisti; kad viliotų mus tikras skonis ir tikras gyvenimas,  kad žiūrėtume toli į ateitį, bet gyventume šiandien; kad kuo daugiau dviem rankom sodintume, augintume, megztume ir statytume ant šios žemės, Mėlynakiai Nemunėliai.