padavimas

Kaip neturi mano tėvai aukštų juodų medžių, taip aš jų linkiu jiems, kaip neturi mano tėvai šulinio, iš kurio išsikviestų vandenį, taip aš girdau jų sielas savo susimąstymais apie jų praeitis, apie tokius turėjimus; kaip neturi mano tėvai medinės gryčios ir ramalinom apkerpėjusios tvoros, taip apgobiu jų galvas ir širdis retai išsivyniojančiais žaliais meilės pumpurais mano šakelių galiukuose; kaip nebeturi mano tėvai, o ir aš nuo informacijos srauto atokaus kampelio, taip ir aš, būdavo, retai čia pasirodau, kad nesuspausčiau jų lėkimo be polėkio kumštyje, kudakuodama, apie pagreičius. 

Ir aš linkiu pasauliui, kad atsivertų mūsų žabtai įvardinti - kada karalius nuogas.

Kad sustiprėtų kultūrinė ramybė, kad atsigautų širdys iš karto, pietrytinės piliakalnio pusės žolėj gulėdamos; kad neužgoštų krištolinio mirgančio šaltinio gurgėjimo, triukšmingos mintys, kad malkų būtų žiemai ir namie tikros ugnies; kad išplotų kampus nuo nelaimių, energetikas pagaunačių moterų rankos, kad kuo mažiau plastiko liestų mūsų lūpos; kad mus sugeltų dilgėlės ir uodas, bet ne sintetinės pėdkelnės ar maistas be gyvybės, lyg grupės išprievartauta mergina; kad rūbuose obelys žydėtų ir kad akys pastebėtų po ledu susirinkusius oro burbuliukus, negalinčius kilti aukštai, kaip šiandien mūsų rankos prie vertybių, kurių nevartoja masės.

Kad mokytume vienas kitą kantriai, kad justume sąžinės graužatį, blogai pasielgę; kad nesugultume vien tik iš vyriškumo ar moteriškumo, kad į atradimus vestų savas vidinis pasaulis; kad kaip pirmų metų tvora stovėtų vidinė ramybė ir pasitikėjimas savimi (savo širdimi) skverbtųsi į mūsų protus; kad šeimą kurtume, kaip eilėraščius Justinas Marcinkevičius; kad kamuotųsi mūsų protai bandydami vienas kitą pateisinti, o ne nuteisti; kad viliotų mus tikras skonis ir tikras gyvenimas,  kad žiūrėtume toli į ateitį, bet gyventume šiandien; kad kuo daugiau dviem rankom sodintume, augintume, megztume ir statytume ant šios žemės, Mėlynakiai Nemunėliai.